Nors piliečių mokslas Lietuvoje – dar labai naujas ir retai pasitaikantis reiškinys, lietuvių mokslininkai jau atkreipė dėmesį į šią atvirojo mokslo šaką. Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto tyrėjų komanda šiuo metu vykdo net kelis projektus, tiriančius piliečių mokslą kaip reiškinį, (ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos “Horizontas2020” finansuojami projektai “Jaunimo įgalinimas ir socialinių inovacijų bendrakūra bei politikos formavimas pasitelkiant jaunimo socialinį piliečių mokslą” (YOUCOUNT) ir “Parama tvariems instituciniams pokyčiams skatinant piliečių mokslą mokslo ir technologijų srityje” (TIME4CS); neseniai pasibaigę projektai: Lietuvos mokslo tarybos finansuotas projektas “Piliečių mokslas kaip inovatyvi piliečių dalyvavimo forma kuriant gerovės visuomenę” (CS4Welfare)”, COST “Piliečių mokslinė veikla kūrybiškumui, moksliniam raštingumui ir inovacijoms Europoje skatinti” (COST) ir kiti.).
Vykdydama „Erasmus+“ projektą „Universitetų bibliotekos, stiprinančios akademinės bendruomenės ir visuomenės ryšį per piliečių mokslą Baltijos šalyse“ (University libraries strengthening the academia-society connection through citizen science in the Baltics (LibOCS), Kauno technologijos universiteto biblioteka tęsia interviu su tyrėjais seriją ir šį kartą kalbina KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorę Eglę Butkevičienę, kuri yra piliečių mokslą tiriančios mokslininkų grupės vadovė, viena iš mokslo monografijos “Piliečių mokslas kaip inovatyvi piliečių dalyvavimo forma kuriant gerovės visuomenę” autorių.
Aistė Pranckutė: Profesore, kaip Jūs apibūdintumėte piliečių mokslo sąvoką?
Eglė Butkevičienė: Piliečių mokslas – tai tokie procesai, kai į mokslinius tyrimus įsijungia neprofesionalūs mokslininkai. Dažniausiai tai yra savanoriškas įsijungimas į tyrimo procesą, kai piliečiai padeda rinkti duomenis, padeda arba dirba kartu su mokslininkais nustatydami tyrimo problemą, na, o kartais ir viešindami tyrimo rezultatus. Yra daug klasifikacijų, kurios kalba apie įvairų piliečių įsitraukimo lygmenį: nuo paprasčiausio, kai yra paskolinama įranga moksliniams tyrimams atlikti, iki vadinamojo ekstremaliojo piliečių mokslo, kai piliečiai visiškai tampa bendraautoriais, netgi tam tikrų mokslinių publikacijų.
A.P.: O kaip Jūs manote, ar piliečių įtraukimas į mokslą yra būtinas? Ir kodėl?
E.B. Čia priklauso ką mes suprantame „būtinas“. Aš manyčiau ir atsakyčiau į šį klausimą, kad piliečių mokslas, piliečių įsitraukimas į mokslą yra labai sveikintinas dalykas. Na, būtinumas yra sąvoka neišvengiamumo. Mokslas egzistavo ir uždarose laboratorijose; negalima sakyti, kad jeigu nebus piliečių įsitraukimo, tai mokslas žlugs ar panašiai, ar ne? Bet piliečių įsitraukimas į mokslą keičia apskritai mokslo santykį su visuomene, daro jį atviresnį, suprantamesnį visuomenei. Ir iš tiesų, jei mes galvojame apie naująją universiteto misiją, tai ji yra susijusi su atsivėrimu visuomenei, visuomenės įsijungimu į mokslinius procesus. Ir kai mes kalbame apie atsakingą mokslą ir inovacijas, tai iš tiesų piliečių įsitraukimas yra viena iš tų dimensijų, kuri ir daro mokslą atsakingu. Tad aš manyčiau, piliečių mokslas, piliečių įsitraukimas į mokslą yra labai svarbi dimensija, kuri ateityje tik stiprės.
A.P.: O į kurį tyrimo etapą pirmiausiai Jūs kaip mokslininkė įtrauktumėt piliečius? Tarkim, į savo atliekamą tyrimą?
E.B.: Na iš tiesų, mano tyrimai yra susiję su piliečių mokslu. Tai, ką mes darėme įgyvendindami projektą, kuris buvo finansuojamas iš Lietuvos mokslo tarybos, pats projektas buvo apie piliečių mokslą kuriant gerovės visuomenę. Mes dirbome šiame projekte su penkiomis bendruomenėmis, kurios įsitraukė į piliečių mokslą. Nuo pat pradžių kalbėjome apie problemos formulavimą, todėl šiame projekte, kurį įgyvendinome, piliečiai buvo įtraukti į patį aukščiausią lygį – jie patys bandė apsibrėžti problemą, o mes tiesiog dirbome kartu, suteikdami tam tikras trūkstamas žinias. Piliečiai vykdė mokslinius tyrimus pradėdami nuo problemos apibrėžimo.
A.P.: Tai čia turbūt bus pats giliausias ir pats ekstremaliausias, kaip minėjote, įsitraukimo lygis?
E.B.: Bendruomenės pačios įsitraukė į problemos apibrėžimą, svarstydamos, kokios pagrindinės problemos tose lokaliose bendruomenėse yra aktualiausios. Na ir tada mokslinių tyrimų pagalba vykdė tyrimus bandydamos rasti atsakymus, kaip tas problemas galėtų spręsti.
A.P.: Aš įsivaizduoju, tai iš tikrųjų turėtų būti iššūkis piliečiams, nes tam reikia ir mokslinių žinių. Bet mokslininkai turbūt padėjo?
E.B.: Tiesiog projektas buvo įgyvendinamas kartu. Mes kartu dirbome pusę metų, todėl iš tiesų manau, kad labai svarbu įgalinti bendruomenes ir žmones pačius atlikti tyrimus. Padaryti [profesionalių mokslininkų atliekamą] tyrimą bendruomenei yra lengviau, bet kai pati bendruomenė išmoksta tam tikrus dalykus, – suprasti kaip atliekamas mokslinis tyrimas, kaip jį vykdyti,– tai duoda daug didesnę naudą toliau pačiai bendruomenei sprendžiant savo lokalias problemas.
A. P.: Turiu dar vieną klausimą, į kurį tikriausiai iš dalies jau ir atsakėte, nes minėjote, kad Jūsų tyrimo laukas apima ir piliečių mokslą. Ir visgi, galbūt tai nėra vienintelis tyrimų laukas ir todėl norėčiau paklausti, kodėl piliečių dalyvavimas yra esminis elementas Jūsų mokslinių tyrimų lauko vystymuisi?
E.B.: Mano tyrimai prasidėjo daugiau nuo pilietinės visuomenės analizės. Iš tiesų piliečių dalyvavimas gali būti apibrėžiamas labai įvairiai – piliečių dalyvavimas politiniuose procesuose, piliečių dalyvavimas visuomeninėje veikloje, tinklaveika, na, ir piliečių dalyvavimas moksle. Aš sakyčiau, piliečių mokslas yra vienas iš piliečių aktyvumo būdų. Na, o mano moksliniai tyrimai ir susipažinimas su piliečių mokslo samprata prasidėjo nuo vienos COST (Europos tarpvyriausybinis bendradarbiavimas mokslo ir technologijų srityje (angl. European Cooperation in Science and Technology) – aut. past.) veiklos, kuri buvo tiesiogiai susijusi su piliečių mokslu. Na, ir taip tos idėjos atkeliavo ir į Lietuvą, ir į mano mokslinių tyrimų lauką.
A.P.: O kaip manot, ar piliečių mokslas Lietuvoje yra matomas, ar praktikuojamas aktyviai?
E.B.: Piliečių mokslas Lietuvoje žengia dar tik pirmuosius žingsnius, bet vis daugiau ir daugiau Lietuvoje yra kalbama apie piliečių mokslą. Jeigu mes pasižiūrėtume į žiniasklaidą, tai jau atsiranda straipsnių, pasakojančių kas vyksta šitame lauke, kokie projektai įgyvendinami tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, kuriamos laidos apie piliečių mokslą ir panašiai. Taigi aš manyčiau, kad tie pirmieji žingsniai yra. Jie yra svarbūs ir aš manyčiau, kad piliečių mokslas bus vis labiau matomas Lietuvoje. Taip pat yra sukurta piliečių mokslo asociacija, kurios viena iš veiklų yra būtent viešinti ir populiarinti piliečių mokslą.
A.P: Kaip manote, kokiais dar būdais būtų galima paskatinti piliečių mokslo plėtrą Lietuvoje?
E.B.: Tam tikrų tikslinių projektų finansavimas būtų tikrai privalumas. Tai paskatintų pačius mokslininkus daugiau kurti ir atidaryti erdvės piliečių mokslui. Manyčiau, kad tam tikros finansavimo priemonės, galinčios padėti mokslininkams įgyvendinti tokius tyrimus, kuriuose aktyviai dalyvautų piliečiai, taip pat prisidėtų prie piliečių mokslo plėtros.
A.P.: O piliečiai patys yra linkę įsitraukti į mokslines veiklas, jeigu jie apie jas žino? Tiesiog įdomu, ar jie linkę įsitraukti, jei yra skelbiama apie jas?
E.B.: Na, labai didelio intereso iš tikro nėra. Gal dėl to, kad nėra labai žinoma, kaip tą padaryti. O jei tu nelabai žinai, kas tai yra, tai ir tas interesas nėra labai didelis. Čia kaip pasakėčioj apie lapę ir vynuoges: jeigu aš čia nelabai žinau, nelabai galiu pasiekti, tai gal man šito visiškai ir nereikia, tiesa? Aš manyčiau, kad kuo žmonės daugiau žinos apie galimybes, tuo tas interesas stiprės. Nes kai mes daugiau žinome, kas tai yra, galime apsispręsti, ar man tai įdomu, ar mane tai vilioja, ar aš norėčiau tuo užsiimti.
A.P.: O kaip Jūs matote atminties institucijų – bibliotekų, muziejų darbuotojų, mokslininkų ir visuomenės narių bendradarbiavimą? Tarkime, netolimoje ateityje? Ar jis jau dabar vyksta?
E.B.: Aš manyčiau, kad tai yra labai svarbu. Kalbant apie užsienio šalis, labai dažnai vadinamieji piliečių mokslo centrai kuriasi būtent bibliotekose, nes bibliotekos yra erdvė, į kurią ateina žmonės pasisemti žinių. Ir iš tiesų, bibliotekos gali suvaidinti tikrai labai didelį vaidmenį ir piliečių mokslo sklaidoje.
A.P: Aš manau, kad bibliotekininkams dar patiems trūksta turbūt žinių ir apie patį piliečių mokslą ir galų gale kaip veikti, kad motyvuotume piliečius, kad rastume mokslui reikalingus savanorius.
E.B.: Tikrai taip. Tiek žinių, tiek gal būt ir žinojimo trūkumas. Galima sakyti, kad tai yra iš abiejų pusių, tiek iš mokslininkų, tiek iš piliečių pusės. Nes ne tik piliečiai nežino apie galimybes, patys mokslininkai nelabai žino apie piliečių mokslą, jo naudą ir panašiai. Mes įgyvendiname kitą projektą „TIME4SC“, kuriuo siekiame tam tikrų institucinių pokyčių, susijusių su pačios institucijos mokslininkų žiniomis ir gebėjimais tuos piliečių mokslo projektus organizuoti. Pagal tą projektą numatomi mokymai, supažindinantys ne tiktai plačiąją visuomenę, kas yra piliečių mokslas, bet ir pačius mokslininkus, kaip tai atlikti, kokiais būdais geriausia įtraukti piliečius į mokslinį procesą, kokiose disciplinose tas labiausiai patrauklu ir tą galima daryti, arba kokios yra tos gerosios užsienio šalių praktikos. Nes tų užsienio šalių praktikų yra tikrai gerų. Aišku, dalis jų yra susijusios su papildomu institucijos finansavimu, kai piliečių mokslo projektams yra skiriamas ne tik dėmesys, pripažinimas, kad yra tinkama veikla, bet tuo pačiu yra skiriamas tam tikras finansavimas. Tai irgi paskatina piliečių mokslo plėtrą.
A.P.: Piliečių mokslo projektų tyrimo rezultatai gali būti naudojami informuojant vietos politikus apie tam tikrus pastebėjimus ir taip užtikrinant tikslingų įvairių tvarumo aspektų tobulinimo galimybę. Kitaip tariant, piliečių mokslas atneša rezultatus, kurie galėtų daryti įtaką politiniams sprendimams. Ar Jums teko susidurti, ar žinote tokių pavyzdžių iš savo praktikos?
E.B.: Aš matau labai didelį piliečių mokslo potencialą būtent tam duomenimis grįstam politikos sprendimų priėmimui. Tai nekvestionuojamai yra labai svarbi dalis. Ar tai yra praktikuojama? Man kol kas neteko susipažinti kad tokie sprendimai Lietuvoje yra daromi. Būčiau labai nudžiugus, jei tai yra daroma, – tai labai šaunu, – bet pavyzdžių kol kas tikrai negalėčiau įvardinti, kad būtent Lietuvoje buvo priimti tam tikri sprendimai, remiantis piliečių surinktais duomenimis. Užsienyje tikrai yra nemažai įvairiausių projektų, kaip „Mano gatvė“ ir panašiai, kur piliečiai renka duomenis, siunčia savivaldybėms. Tai yra duomenys, kuriais remiantis jie [valdininkai] priima vienus ar kitus sprendimus. Tačiau Lietuvoje dar kol kas man neteko girdėti. Bet gal tik neteko girdėti, gal tai vyksta.
A.P.: Norisi tikėti, kad jei ir nevyksta, tai vyks. Iš tikrųjų būtu darnu.
E.B.: Būtų prasmingai panaudoti duomenys.
Dėkojame Prof. Eglei Butkevičienei už pasidalintas mintis ir įžvalgas apie piliečių mokslą ir linkime didelės sėkmės įgyvendinant vykdomus projektus ir skatinant piliečių mokslo diegimą Lietuvoje.
Jeigu Jūs susidomėjote piliečių mokslu ar galbūt jau dalyvaujate viename ar kitame piliečių mokslo projekte, norime pakviesti skirti 7 minutes savo laiko ir sudalyvauti apklausoje (anglų kalba). Visi duomenys bus naudojami tik tyrimo tikslais projekte, išsaugant dalyvių anonimiškumą. APKLAUSA.
