XVII a. įdomioji technika arba mokslo stebuklai

KTU Bibliotekos virtuali paroda

Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.

Apie parodą

Parodoje pristatoma Retų spaudinių fonde saugoma knyga „Įdomioji technika arba Mokslo stebuklai, išleista 1664 m. Joje pateikiama naudingų žinių, mokslo ir mechaninės technologijos prietaisų aprašymų. Pirmieji du skyriai skirti Guericke ir Bouyle aerostatikos tyrimų aprašymams, o “Mirabilia chronometrica” traktate pateikiama pirmoji universali sujungimo ir krumpliaračio dantukų (gear teeth) klasifikacija. 

Įdomioji technika arba Mokslo stebuklai, 12-oje knygų aprašyti;
Jose apsišvietusio pasaulio naudai, malonumui ir svarstymui išdėstomi įvairūs eksperimentai ir įvairios pneumatikos, hidraulikos, hidrotechnikos, mechanikos, grafikos, ciklometrijos, automatikos, kabalistikos gudrybės bei kitos mokslo paslaptys ir stebuklai, reti, įdomūs, išradingi, ir didžia dalimi nauji ir iki šiol negirdėti.
Jo eminencijai Š. R. I. kunigaikščiui Jonui Pilypui, Mainco elektoriui. Su vario raižiniais ir privilegija. Paveldėtojų Johano Andriaus Endterio ir Volfgango Jaunesniojo lėšomis. Išspausdino Jobas Hercas, Wurzburgo spaustuvininkas 1664 metais. Išleista Niurnberge pas minėtus Endterius.

Mokslo stebuklai

Gaspar Schott biografija

Gaspar Schott (1608-1666) (vok. Kaspar Schott, lot. Gaspare Schotto) – vokiečių jėzuitas ir mokslininkas, specializavęsis fizikos, matematikos ir kt. srityse.

G. Schott gimė Königshofe, netoli Würzburgo. Numanoma, bet nėra tiksliai žinoma, jog ankstyvąjį išsilavinimą jis gavo Jėzuitų kolegijoje Würzburge. 1627 m. devyniolikmetis G. Schott įstojo į Jėzuitų ordiną, o 1629 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas į Würzburgo universitetą trijų metų filosofijos studijoms pas Athanasius Kircher (1602-1680), tęsdamas Jėzuitų kolegijos nariui būtiną akademinę dalį.

1631 m. G. Schott nuvyko į Jėzuitų seminariją Tournai (Belgija), 1633 m. persikėlė į Siciliją, kur iki 1638 m. tęsė teologijos, filosofijos ir matematikos studijas Palerme. 1637 m. jis buvo įšventintas į kunigus. G. Schott pasiliko Sicilijoje beveik dvidešimčiai metų, dėstė skirtingose Jėzuitų kolegijose Sicilijoje, tačiau daugiausia Palerme, du metus praleido Trapanyje.

1652 m. jis persikėlė į Romos kolegiją, kur dirbo kartu su Athanasius Kircher. Sekančius 2,5 m. G. Schott dirbo asistentu, taip pat rinko medžiagą vėliau publikuotiems darbams. 1655 m. jis grįžo į Vokietiją, iš pradžių į Mainzą, po to į Würzburgą, kur liko iki gyvenimo pabaigos. Würzburgo gimnazijoje dėstė matematiką ir fiziką. Iš dalies G. Schott grįžimą motyvavo Jėzuitų vyresnybės noras „suminkštinti“ Mainzo arkivyskupą Johann von Schonborn, su kuriuo santykiai buvo įtempti. G. Scott aplankė Romą 1661 ir 1664 m., kreipėsi su prašymu leisti dėstyti matematiką Romos jėzuitų kolegijoje, bet šis buvo atmestas. Vietoj to jam pasiūlyta vadovauti Heiligenstadto kolegijai, kurį jis atmetė, manydamas, jog yra netinkamas administraciniam darbui ir dėl pablogėjusios sveikatos. G. Schott mirė 58 m. amžiaus.

I skyrius 1 bandymas. Iš stiklinio indo pneumatiniu siurbliu ištraukiamas oras

Eksperimentui atlikti reikalinga: pirmiausia, stiklinis apvaliadugnės kolbos formos indas. Antra, varinis čiaupas, prilituotas prie kolbos kaklelio. Trečia, ištraukiantysis vamzdelis arba pneumatinis siurblys. Ketvirta, pilna vandens statinė, į kurią įdedamas siurblys.

Taigi pirmiausia tebūna pakankamos talpos ir didumo kolbos formos stiklinis indas ABC, kaip matyti I-oje figūroje.

Antra, prie šio indo kaklelio tebūnie tvirtai prilituojamas arba priklijuojamas varinis čiaupas ABD, turintis lengvai pasukamą sklendę E. Ji turi tiksliai atitikti čiaupo, į kurį įstatoma, angą (kaip matyti II-oje figūroje), kad, vien tik pasukus sklendę, oras galėtų įeiti ar išteiti. Taip pat čiaupo vamzdis AB taip tvirtai ir tiksliai turi būti pritvirtinamas arba priklijuojamas, kad visiškai būtų užkirstas bet koks oro prasiskverbimas tarp kaklelio suskliaudimo ir čiaupo sklendės įgaubimo.

Trečia, tebūna ištraukiantysis vamzdelis arba pneumatinis siurblys ištraukti orui iš kolbos ABC tokios formos, kokią pristato III-oji figūra. Žinoma, vamzdis FMN turi būti atviras iš abiejų galų, būtent F ir MN, taip pat ir viršuje, kur G. Viduje tebūna du vožtuvėliai arba ventiliai: vienas I, kitas H. Pirmasis atsidaro link I, užsidaro link F. Antrasis atsidaro link G, užsidaro link H. Grūstuvėlio KL stūmoklis K turi tiksliai atitikti vamzdelio ertmę. Prie rankenos L tegul būna pririšamos dvi virvės, kad daugelis traukdami galėtų prisidėti prie siurblio veikimo.

Ketvirta, tebūna pakankamo dydžio statinė arba medinis indas OPQR, kaip IV-oje figūroje (žr. sekantį pav. – E. K.). Jos dugne įdedamas aprašytas pneumatinis siurblys, į atvirą angą F įstatomas kolbos ABC kaklelis ABD ir minėta anga F hermetizuojama, kad nei vanduo, nei oras per ją negalėtų patekti.

Kaip vyksta eksperimentas?

Eksperimento tikslas – anksčiau aprašytu ištraukiančiuoju vamzdeliu arba pneumatiniu siurbliu FMNL iš kolbos C ištraukti orą. Tai padaryti pripildoma vandens statinė OPQR iki viršaus taip, kad siurblio anga F, čiaupo judanti sklendė E ir pats čiaupas bei kolbos kaklelis ABD būtų po vandeniu ir negalėtų gauti oro. Po to, pasukus sklendę E, atidaromas čiaupas ir vieno, dviejų ar trijų judinamas siurblys, ištraukiant ir įstumiant stūmoklį KL. Kai stūmoklis traukiamas, atsidaro vožtuvėlis arba ventilis I link I, ir užsidaro vožtuvėlis arba ventilis H link G. Oras iš kolbos C per kaklelio angą D įtraukiamas į pneumatinį siurblį. Kai stūmoklis stumiamas pirmyn, užsidaro vožtuvėlis I link D ir uždaro orui grįžimą į kolbą. Tuomet atsidaro vožtuvėlis H link G, ir oras, stūmoklio K suspaustas, išsiveržia iš angos G. Stūmoklio veikimas tęsiamas vieną, dvi ar daugiau valandų, priklausomai nuo indo C dydžio, kol labai sunku pasidaro ištraukti. Tai padarius, pasukus sklendę E, uždaromas čiaupas. Stiklinis indas nuimamas nuo siurblio angos F, ir yra paruoštas kitiems eksperimentams.(Kitas eksperimentas rodo, kad išsiurbtas stiklinis indas yra lengvesnis, negu pilnas oro.)

 

I skyrius 1 bandymas. Gyvsidabris stikliniame vamzdelyje, pastatytame statmenai virš kito gyvsidabrio, laikosi pakibęs

Kaip vyksta bandymas?

I. Paima molinį ar kitos medžiagos indą lygiais šonais, koks yra STVX pateiktoje figūroje, ir į jį šiek tiek, nuo dugno per penkių ar šešių pirštų plotį, pvz., nuo VX iki linijos MN, pripila gyvsidabrio ar gyvo sidabro. Viršuje ant gyvsidabrio užpila paprasto skaidraus vandens per tiek pat pirštų, pvz., nuo MN iki KL. Tai tikrai nėra būtina, bet daroma tam, kad geriau būtų galima sutrukdyti orui patekti į vamzdelį, kuriame yra gyvsidabris.

II. Paima vieną, du, tris, keturis ar kiek nori stiklinių skirtingo ilgio, talpos, pavidalo vamzdelių, kurių vienas galas baigiasi gaubtu bet kokio didumo rutuliu, kaip matoma DQ, arba yra uždarytas hermetišku antspaudu, t. y. lydytu stiklu arba bent kiaulės pūslės atraiža (sako, kad to pakanka), labai gerai aprišta ir klijais iš pikio bei sakais (derva) aplipdyta, kaip matoma kituose tos pačios figūros vamzdeliuose. Kitas galas tebūnie atviras. Pateiktoje figūroje galai H, F, E, D, C, B, A yra uždari, likę – atviri.

Trumpiausias iš visų (pateiktoje figūroje yra CP) turi būti ne trumpesnis, nei trijų sprindžių ir maždaug devynių pirštų (jų viename sprindyje yra dvylika), kiti, pagal norą, gali būti keturių, penkių, šešių, devynių ir t. t. sprindžių ilgio.

III. Šiuos vamzdelius apverčia, kad galai G, R, Q, P, O, N, I būtų į viršų, ir visus iki pat viršaus pripila gyvsidabrio. Tačiau reikia, kad gyvsidabris būtų pilamas pamažu, oras iš vamzdelių išeitų ir nesusimaišytų su įpiltu skysčiu. Po to, atvirus galus užkemša pirštu ir vėl apverčia, kad aklini galai būtų viršuje, o atviri ir užkimšti – apačioje.

IV. Pirštu užkimštus galus įmerkia į vandenį ir į gyvsidabrį, esantį inde STVX, iki pat dugno VX. Tada atitraukia pirštą ir leidžia, kad kaip tik atviri vamzdelių galai dalinai remtųsi į indo dugną (taip, suprantama, kad gyvsidabris galėtų ištekėti), o aklini ir hermetiškai užklijuoti galai būtų į viršų, ir visi vamzdeliai būtų statmenai pastatyti, ir ar ranka, ar kokia patogia atrama taip, kaip pateikia figūra, būtų laikomi.

 

II skyrius. Italijoje parodytas eksperimentas

Lauke prie rūmų sienos pastatė pailgą daugiau kaip keturiasdešimties sprindžių ilgio švininį vamzdelį, kaip AB, ir pritvirtino virvėmis bei atitinkamomis sąvaržomis. Viršutinė vamzdelio anga A siekė vieną iš rūmų langų, o apatinė B su varine sklende arba čiaupu R buvo prie žemės, ir dargi tam pritaikytoje pilnoje vandens statinėje EF. Viršutinei angai A pritaikė ir puikiai prijungė bei sutvirtino tam paruoštą pūsto butelio formos stiklinį indą, pakankamai didelį, bet gana tvirtą, turintį du kaklelius ir angas: vieną, platesnį, apatinėje dalyje, kuris į vamzdelio angą A įdėtas kaip į dėžutę, kitą, siauresnį, C viršutinėje dalyje, sutvirtintą, kaip įprasta, švinu ar alavu, kad juo sandariai apgaubtų meniškai padirbtą rantuotą varinį varžtą D – šiam reikalui tinkamiausią kamštį.

Tai suruošus, uždarius čiaupą R ir statinę EF maždaug iki pusės pripylus vandens, iš viršaus per angelę C vamzdelis kartu su stikliniu indu buvo pripilti vandens iki pat viršaus. Po to, varžtas D įkištas į angelę C, kad užkimštų visą mechanizmą. Bet, nelaimei, buvo sudaužytas butelis… Bandymas nutrūko… Kitą dieną, viską sutvarkius, bandymas buvo tęsiamas.

Pagaliau atidarius čiaupą R, vanduo iš vamzdelio ištekėjo (priešingai daugelio lūkesčiams) į statinę EF iki tam tikro pastebimo aukščio. Tačiau ne visas ištekėjo ir tuojau visai sustojo. Padarius ženklą statinėje ties vandens paviršiumi, kitą dieną pastebėta, kad vanduo prie to paties ženklo laikėsi, nors visą tarpinį laiką liko atidarytas čiaupas R. Po to, kai vėl buvo stropiai uždarytas tas pats čiaupas R, viršuje buvo ištrauktas varžtas D. Bet kai tik varžtas buvo ištrauktas, staiga įsiveržęs ūždamas oras pripildė vietą, anksčiau apleistą vandens. Tuojau nuleidus svambalą ištirta, iki kokio aukščio vanduo pasiliko vamzdelyje. Ir rasta, kad liko beveik iki aštuoniolikos uolekčių, nuo statinėje esančio vandens linijos iki ženklo L.

 

II skyrius. Amžinai judantis, Wilhelmo Schrotero išbandytas

Schemos paaiškinimas

Pirma. Tebūna pailga gretasienio formos dėžė arba skrynia, suskirstyta į tris skyrius, kaip matyti A, B, C. Dviejuose pirmuose skyriuose A ir B išdėstyti šeši ratai, būtent po tris kiekviename, o trečiame skyriuje C yra keturi ratai, bet išdėstyti kita tvarka nei likusiuose. Taigi viršutinėje eilėje yra trys ratai, vidurinėje – keturi, apatinėje – trys. Visi kiekvienos eilės ratai turi bendras ašis, kaip matyti schemoje.
Ratai dviejuose pirmuosiuose skyriuose A ir B sustatomi taip: b, c, d, e, f, g yra visi vienodi, būtent, kiekvieno apskritimas h išduobtas apvaliu ar keturkampiu grioveliu, kad rutulys galėtų juo perbėgti. Griovelio įdubimo viduje išdėstomos tarpusavy vienodu atstumu geležinės vinys, prie galvučių turinčios plačias ir sunkias menteles, kuriomis rutulys būtų pagaunamas ir sulaikomas nuo kritimo. Tokių vinių pagal ratų proporcijas gali būti įsmeigiama aštuonios, dešimt, dvylika ir t. t., bet suskirstyta vienodais tarpais, kaip matyti i. Be to, aplink visus pirmųjų dviejų skyrių A ir B ratus pačių skyrių viduje turi būti padaromas apskritas lankas k, kurio viduryje suktųsi ratas, kad rutulys, pralėkdamas įdubimu h, neiškristų. Skyriuje C tebūna tik keturi atviri ir paprasti ratai tuo tikslu, kad sukdamiesi didintų galią.

Antra. Skyriaus A viršuje, kur L, yra piltuvėlis, kurio vamzdis arba koja pereina plokštę ir tęsiasi iki apskritimo k. Į piltuvėlį įmetamas rutulys. Jis krinta ant vinies i ir suka ratą d, kol pasiekia m, kur yra vamzdis, nuvestas nuo viršutinio apskritimo į antrą. Per šį vamzdį rutulys krinta ant rato c, į jo įdubimą, perbėgdamas krinta ant rato b, ir čia išeina iš apskritimo į p. Kadangi rato e apskritimas yra žemesnis negu rato b, todėl iš p per vamzdį rutulys krinta į q ir ten pagaunamas rato e vinių, kur pakeliamas aukštyn, ir palei R vamzdžiu, nuvestu nuo rato e iki rato f, nuvaromas į ratą f, iš ten tuo pačiu būdu vamzdžiu S į ratą g. Čia vėl keliamas aukštyn iki T, kur ratas g išmeta rutulį. Kadangi ratas g yra aukštesnis negu ratas d, rutulys pasvirusia plokštuma MV iš naujo krinta ant rato d.

Trečia. Reikia šešių rutulių, kurie būtų paleidžiami į ratus. Vienas po kito turi būti įmetami į piltuvėlį L po to, kai ankstesnis jau nusileido iki vamzdelio m. Visada kiekviename rate turi būti vienas rutulys po to, kai visi šeši buvo minėtu būdu paeiliui sumesti.

Ketvirta. Visada vienas ratas turi būti didesnis už kitą, kaip tai padaryta figūroje. Skyriaus B ratai tebūnie sustatyti taip, kad vienas būtų užpakaly kito, taigi ratas e už rato f ir ratas f už rato g. Priešingu atveju rutulys iš žemiau esančio rato į aukštesnį negali būti persiunčiamas.

Penkta. x, y, z yra trys išsikišę svambalai, iš kurių pirmas yra didesnis ir sunkesnis už antrąjį, ir antrasis didesnis ir sunkesnis už trečiąjį. Tarnauja tam, kad visada išlaikytų tolygų judėjimą.

Šešta. Šių svambalų sunkumas ir didumas, kaip ir rutulių sunkumas, turi būti proporcingas ratų didumui. Šis santykis ir kiti dalykai, kuriuos šiame darbe reikia panaudoti, geriau gali būti suprantami iš paties veikimo, negu žodžiais nusakomi.

 

III skyrius. Laivas, kuris gali perplaukti seklius vandenis ir neiškrovus prekių

Pirma. Nors praktiškai daug, kas schemoje yra pavaizduota, gali būti praleidžiama, tačiau norėjau viską aiškiai aprašyti, kadangi yra lengva kas nebūtina pašalinti.

Antra. Pažymėtina, kad laivo dugnas turi būti plokščias, ir po juo turi būti išdėstyti du velenai arba cilindrai nn, kurie skersai tęstųsi per visą dugną nuo vieno iki kito šono.

Trečia. Laivas turi tris dugnus o, p, q. Erdvė tarp o ir p visada lieka tuščia. O tarp p ir q per visą ilgį yra ištiestas odinis maišas, kuris gali būti sulankstomas taip, kad p su q būtų sujungiami. Kur RR, dugnas o yra padalintas, kad galėtų būti traukiamas aukštyn ir nuleidžiamas žemyn. Nuo dugno o iki pat T tęsiasi išorinės lentos, kurios sudaro laivo pilvą. Nuo T iki pat S lenta yra atskirta nuo likusio pilvo. Ši lenta uždengia odinį maišą. Tuo metu, kai išpučiamas ir ištempiamas maišas, lenta, kuri dengia maišą, pakeliama. Pilvas tęsiasi nuo o iki pat S ir atrodo tarsi padarytas iš vienos lentos, ir iš išorės maišo nesimato.

Ketvirta. Priekinis velenas arba cilindras n turi prijungtą ratelį m. Virš jo, kur L, kitas cilindras L pereina skersai visą laivą. Aplink jį sukasi ratas K. Šis ratas K, sukdamasis aplinkui, pajudina ir suka ratelį m, pritvirtintą prie cilindro n. Prie minėto cilindro L stipriai pritvirtintas yra ratas su mentėmis I. Jo kaušeliai arba mentės neturi būti ilgesnės, nei siekia velenas arba cilindras n. Kai sukasi cilindras L, kartu su ratu K sukasi ratas su mentėmis I, kuris pakeičia irklus ir laivą varo į priekį.

Penkta. Savo ruožtu velenas L sukasi taip. Pirmiausia per minėto veleno L apimtį padaryk apvalias skyles arba griovelius, tarpusavy suskirstytus vienodais intervalais, jų turi būti daugmaž dešimt arba dvylika, atsižvelgiant į tai, kiek leis veleno storumas. Antra, paimk virvę, paruoštą taip, kad negalėtų nei susitraukti, nei išsitempti, joje vienodais intervalais išdėstyk ir pritvirtink iš tinkamo ir tvirto medžio rutuliukus. Jie turi atitikti skyles arba griovelius cilindre L taip, kad rutuliukai tiksliai ir lygiai sutaptų su jomis. Trečia, padaryk skridinį arba geriau velenėlį H, kuris suktųsi kaip skridinys, ir jame per apimtį išdėstyk skyles arba griovelius tuo pačiu būdu ir tais pačiais intervalais, kaip yra išdėstyta velene L. Ant veleno H ir veleno L uždėk gumbuotą grandinę, paruoštą iš virvės ir medinių rutuliukų, ją kietai suveržk. Ketvirta, per to paties velenėlio H apimtį išdėstyk kitas skyles kaip anksčiau, ir ant jo uždėk kitą, panašią į ankstesnę, gumbuotą grandinę. Tą patį padaryk su G, F, E, D ir C. Paskutinis skridinys arba velenėlis C yra su rankena B, kuria, panaudojus nedidelę jėgą, labai lengvai galės pasukti velenėlį C su likusiais kitais ir didelį krovinį varyti į priekį. Visa, kas yra įrengta šioje laivo pusėje, taip pat turi būti įrengiama ir kitoje pusėje, kad laivo stūmimo jėga būtų padvigubinama.

Šešta. Toks yra laivo judėjimas. Jeigu noriu laivą padaryti lengvesnį, darau taip. Vamzdis A įeina į dugną q ir įeina į odinį maišą netoli i. Apačioje šis vamzdis turi puikų ventilį arba vožtuvą, o viršuje turi prijungtą medinį ratą, viduryje pradurtą, pažymėtą numeriu 1. Prie rato yra prisiūtas odinis maišas. Ant maišo uždėtas kitas medinis ratas, pažymėtas numeriu 2. Šis ratas viduryje turi skylę, į kurią įspraustas piltuvėlio vamzdis, apačioje turintis ventilį arba vožtuvą. Piltuvėlis iš abiejų šonų, kur 3 ir 4, turi du žiedus, per kuriuos pereina dvi geležinės lazdelės, kad piltuvėlis vienodai su odiniu maišeliu, prie kurio yra pritvirtintas, galėtų būti pakeliamas ir nuleidžiamas. Kitos dvi geležinės lazdelės, pažymėtos numeriu 5 ir 6, yra pritvirtintos prie piltuvėlio. Jos viršuje, kur numeris 7, susijungia, ir prijungiamos prie karties 7, 8, 9. Ši kartis šalia numerio 8 pritvirtinama taip, kad prie galo, pažymėto numeriu 9, galėtų judėti aukštyn ir žemyn, t. y. būti nuleidžiama ir pakeliama. Kadangi prie minėto galo 9 reikia didelės jėgos ją nuleisti, todėl ten yra prijungta kita dantyta kartis, pažymėta 10 numeriu, kuri yra viduryje ratelio 11, ir jo rankenos pagalba gali būti lengvai nuleidžiama ir pakeliama.
Taigi šiuo būdu galiu per piltuvėlį įleisti orą į odinį maišą arba dumples palei numerį 13. Kai šis maišas arba dumplės suspaudžiamos, oras, atidarius ventilį palei numerį i, suvaromas į odinio maišo vidų tarp q ir p, kol pripildomas ir dugnai p ir q tarpusavyje atsiskiria bei tarp jų didelė erdvė prisipildo oro. Kuo daugiau oro, tuo lengvesnis tampa laivas, ir tuo labiau iškyla iš vandens, taip per seklius vandenis gali būti perplukdomas.

Septinta. Kadangi tuo metu, kai minėto maišo vidus pildomas oro, dugnai o, p ir q atskiriami vienas nuo kito, ir ratai K ir I su dugnu q tiek pakeliami, kad dantračio krumpliai, kurie yra rato K apvade, neliestų ratelio m ir mentės * nesiektų vandens. Todėl ratas K taip turi būti padaromas, kaip rodo figūra, kad galėtų būti išplečiamas ir padidinamas. Tai padaroma, kai dalys *, kurios yra sulenktos, išsiskleidžiamos. Panašiu būdu turi būti padaromas ratas su mentėmis I, būtent taip, kad dalys *, kurios yra sulenktos, galėtų išsiskleisti ir taip būtų prailginami irklai I.

Aštunta. Velenai nn laivo dugne įrengti tam, kad jei užplauktų ant seklumos ir iki upės dugno nusileistų, jis vis dėlto galėtų būti varomas į priekį.

Devinta. Kaip įrengti dugnus, nevaržoma. Taip pat nusprendžiau nutylėti ir kaip mazgus ar medinius rutuliukus pritvirtinti prie dugnų bei kitus panašius dalykus, nes jie iš dalies žinomi ar yra nesudėtingi.

 

III skyrius 3 bandymas. Suspausta pūslelė, dėl gyvsidabrio iš vertikalaus vamzdžio kritimo, viršutinėje tuščioje vamzdžio dalyje savaime ima pūstis

  1. Paėmė ilgą, bent trijų pėdų ilgio, stiklinį vamzdįDB, kurio galasB buvo atviras, o galas D išaugo į ampulę arba pūstą buteliuką A su kiauru dugnu C.
  2. Per angąCįleido karpio pūslelę, prieš tai išdžiovintą ir iš jos ištraukus visą orą. Jos kaklelis siūlu buvo labai stipriai užrištas, kad oras negalėtų nei įeiti, nei išeiti. Tada kiaurymę arba angą C uždengė ištempta kiaulės pūslės plėve (kurios tankumas palyginti su kitais geriau sulaiko gyvsidabrį) ir kietai minėtą kiaurymę aprišo.

III. Vamzdį apvertė ir per pakeltą angą B įpylė gyvsidabrį. Pripildė ir visą vamzdį ir ampulę A iki tiek, kad gyvsidabris pūslelę remtų ir prie ampulės dugno prispaustų.

  1. Smiliumi rūpestingai užkimšo angąB. Vamzdį apvertė. Apverstą ir statmenai pastatytą bei pirštu iki tol užkimštą įmerkė iki pat dugno į kitą gyvsidabrį, esantį indelyjeEF.
  2. Kita ranka laikydamas vamzdį vertikaliai, atitraukė pirštą nuo angosB. Tai padarius, greitai gyvsidabris nusileido ir, palikęs ampulęA ir kažkokią vamzdžio dalį, ištekėjo iš minėtos angos B. Ir po įvairių vamzdžio viduje svyravimų aukštyn ir žemyn, pagaliau nurimo sustojęs vamzdžio viduje prie dvidešimt septynių colių aukščio nuo gyvsidabrio, laikomo apatiniame indelyje EF, paviršiaus, iki ženklo pvz., G.

Tai padarius, karpio pūslelė, kuri buvo ampulės A viduje, nors jos kaklelis ir buvo užrištas, nusileidus gyvsidabriui vamzdžio viduje, savaime ėmė pūstis. Bet dėl įrenginio svyravimo ar oro iš išorės patekimo, tuojau glebdavo.

 

VI skyrius. Naujasis romėniškasis optikos fenomenas

Turėjo varinę plokštelę, maždaug tokio ilgio ir pločio, kaip vaizduoja gretima figūra ABC. Prie abiejų jos galų buvo statmenai pastatytos lentelės B ir C. Viena iš jų viduryje turėjo skylutę D, o kita – lęšio grūdelio didumo skylę su įstatyta adatėle su galvute taip, kad galvutė atitiktų skylės centrą, o kaklas arba kojelė remtųsi į apatinį skylės kraštą, kaip yra figūroje.

Kas akį prikišdavo prie skylutės D ir nukreipdavo žvilgsnį į skylę E, matydavo adatėlės galvutę jau ne skylėje E, bet tarp E ir D. […]

Adatėlės galvutės spinduliai skylėje D susikryžiuoja, pasiekdami akį lūžta ir labiau išsiskečia. Taigi kadangi akis mato adatėlę per anuos sulaužytus ir išskėstus spindulius, mato ją didesniu kampu, negu daro adatėlės tiesūs spinduliai į skylę D. Todėl ji pasirodo artimesnė, negu iš tikrųjų yra. Tai yra ten, kur lūžę spinduliai tiek vienas nuo kito yra nutolę, kiek tiesūs yra nutolę nuo pačios adatėlės. Paaiškinti priežasties negaliu, nebent tik Optikos ir Dioptrijos žinias paėmęs čia sudėčiau.

VIII skyrius. Siurbiančio arba traukiančio siurblio aprašymas

Tebūnie šulinys AB 30 ar, jei nori, daugiau uolekčių aukščio arba gylio. Jame tebūna 20 uolekčių gylio vandens, pvz., iki O. Be to, geresniam mūsų sumanymo paaiškinimui tebūnie padaroma, kad, kol šulinys išsemiamas, iš niekur negautų vandens.

Tokiame šulinyje tebūnie įstatomas siurblys, kurio vamzdis yra CD, siekiantis nuo žemiausio iki viršutinio šulinio krašto, su geležiniu strypu E, viršuje sujungtu su spaudimo mechanizmu ir apačioje vamzdžio viduje kabančiu beveik iki 20 uolekčių nuo šulinio dugno B, arba nuo apatinės vamzdžio angos D. Prie strypo galo prijungiamas stūmoklis I. Stūmoklio viršuje įrengiamas vožtuvėlis arba vadinamasis ventilis, atidaromas būtent tada, kai strypas su stūmokliu stumiamas žemyn, o uždaromas, kai keliamas aukštyn.

X skyrius. Herono fontanas, vandenį išmetantis į dvigubą aukštį

I. Tebūna keturiais stulpeliais tarpusavy atskirti du indai AB ir CD. Jie gali būti iš bet ko, kas tinka vandeniui laikyti ir nepraleidžia oro. Forma suteikiama kruopštaus meistro sprendimu. Abiejų talpa tebūna vienoda, arba nebent apatinio CD šiek tiek didesnė, negu viršutinio. Abu tebūna visapusiškai uždari ir apsaugoti nuo oro prasiskverbimo. Viršutinis indas AB tegul turi briaunas arba turi šiek tiek išduobtą, panašų į kriauklę dugnelį. Apatinis CD tegul turi nedidelį čiaupą P.

II. Į šiuos indus ir stulpelius tebūnie įstatomi penki vamzdžiai, kaip rodo figūra. Du vamzdžiai EO ir FN teprasideda nuo pragręžto dugnelio, tačiau teneišsikiša už dugnelio, bet susilygina su įdubusia plokštuma. Vamzdelis GH teišsikiša iš dugnelio vidurio ir pasiskirsto į tris vamzdelius, turinčius labai siauras angeles.

III. Naudojimas būtų toks. Indas AB per vamzdį GH, pirmiau nuėmus viršutinę dalį G, pripildomas vandens. Šį vamzdelį reikia padaryti taip, kad viršutinė dalis G galėtų būti nuimama ir vėl uždedama, ir taip, kad tiek vanduo, tiek oras galėtų išeiti tik per tris angeles. Apatinis indas CD lieka tuščias, tačiau visapusiškai sandarus. Tada įpilama truputėlį vandens į indo AB dugnelį. Jis tuojau vamzdžiais EO ir FN, leisdamasis į apatinį indą, išstumia iš ten orą. Oras kildamas vamzdžiais ML ir KI remiasi į indo AB vandenį ir jį, stipriai slėgdamas, stumia į viršų vamzdžiu HG. Nukritęs atgal ant dugnelio, vanduo nuteka vamzdžiais EO ir FN.

IV. Pasibaigus vandens švirkštimui, išleisti jį galima iš indo CD per nedidelį čiaupą P, ir vėl pripilti indą AB per vamzdelį GH. Arba, jei nori, galima apversti įrenginį, kad indo CD vanduo vamzdžiais ML ir KI tekėtų į indą AB, ir jis iš naujo būtų pripildytas.

 

XIII skyrius. Naujasis Magdeburgo termometras

Yra didžiulis tuščiaviduris varinis rutulys A, tokio didumo, kokio yra tas, kurį I-os knygos I-os dalies įvairiose vietose pavadinau ištuštinamuoju puodu. BC yra varinis colio platumo vamzdis, nuo rutulio einantis žemyn beveik septynias uolektis. Šalia jo yra kitas plonesnis varinis vamzdis, toliau, prie D, su juo sujungtas. Į šį vamzdį, atsižvelgiant į jo platumą, įpilamas tam tikras kiekis brendžio arba vyno spirito. Į brendį įleidžiamas vamzdelis, padarytas iš ploniausios žalvarinės plokštelės, iš visų pusių uždaras ir apsaugotas, kad nepatektų skystis, viduje turintis tiek švininių rutuliukų, prieš uždarant įmestų, kad būtų vienodo svorio su skysčio mase, ir kad jo viršus ir skysčio paviršius būtų viename lygyje. Prie šio vamzdelio arba pasvaro yra pririštas vaškuotas siūlas, kuris, iš vamzdžio ED išeidamas, pereina per skridinį F ir turi prie kito galo pririštą iš plonos žalvario plokštelės padarytą statulėlę G, vaizduojančią nuogą vaikiuką, ištiesusį rankas ir kojas. Abi rankos ištiestos link vamzdžio tarsi rodyklė. Du minėti vamzdžiai BC ir DE yra apsiausti kitu trikampės prizmės formos vamzdžiu, padarytu iš skardos, kad minėti du vamzdžiai nebūtų matomi ir žiūrintiems būtų kaip meno kūrinys. Šio trikampio vamzdžio paviršiuje yra judanti aukštyn ir žemyn minėta statulėlė, ir ištiestomis rankomis rodanti jos judėjimo kelyje pažymėtus šilumos ir šalčio laipsnius.

Rutulys A turi prie šono ventilį arba vožtuvą H, kurį autorius vadina rutulio bamba. Per jį ištuštinamojo puodo pagalba ar kito įrankio, paprastai naudojamo ištuštinimui, turi būti ištraukiama tiek oro iš rutulio, kol statulėlė atsidurs tinkamoje laipsnių linijos vietoje. Kas nežino tinkamos vietos, orą teištraukia tuo metu, kai užeina šarmotos ir šaltos naktys. Nes tokiu laiku statulėlė turi sustoti ties viduriu pažymėtų išoriniame vamzdyje laipsnių. Taigi šiuo nuosaikaus šalčio metu tiek oro reikia ištraukti, kad statulėlė prie minėtos vietos nueitų. Praktika geriau visko pamokys.

Šį rutulį Magdeburgo eksperimentų autorius, kaip sakiau, laiko visus metus pakabintą po atviru dangumi prie namo sienos, kur saulė niekada nepasiekia. Nudažytas žydra spalva ir išmargintas auksinėmis žvaigždėmis, su šiuo užrašu: AMŽINAI JUDANTIS.

 

XVI skyrius 2 bandymas. Du pusrutulius, sujungtus ištraukiant orą, vargiai gali atskirti net ir prikabintas didelis svoris

I. Tebūnie tvirtas medinis stulpas I, įtvirtintas į žemę. Viršuje prie svirties, kaip matyti I-oje figūroje, tebūna pritvirtinamas stiprus geležinis kablys K.

II. Ant minėto kablio K kabliu L pakabink du tarpusavyje sujungtus pusrutulius (kaip rodo II-oji figūra), anksčiau minėtu būdu (žr. I skyrius 1 bandymas – E. K.) iš jų ištraukus orą.

III. Paimk didžiulių svarstyklių, kokiomis paprastai pirkliai sveria didelio svorio prekes, vieną lėkštę M, turinčią keturiuose kampuose keturias grandines, kaip matyti III-oje figūroje. Keturias šios lėkštės grandines pritvirtink prie II-os figūros pusrutulių keturių žiedų NNN.

IV. Ant šios lėkštės M dėk tiek svorio, kol pusrutulis B svorio jėga bus atitraukiamas nuo pusrutulio A, o jis atitruks, kai bus pridėta ant lėkštės pakankamai svorio, be triukšmo ir bildėjimo.

XXVI skyrius 8 bandymas. Magdeburgo prietaisas naujai ir geriau sukonstruotas vakuumui padaryti

Reikia pasirūpinti, kad čiaupai, ventiliai ir vamzdelių visos jungtys būtų vandens apgaubti, todėl beveik visas veiksmas vykdomas vandenyje. Kad to pasiekčiau, veikiau šitaip.

I. Pasirinkau du kambarius, vieną virš kito. Apatiniame pastačiau medinį indą A, pusantros uolekties aukščio ir uolekties pločio.

II. Prie vieno jo šono iš vidaus pritvirtinau pneumatinį siurblį B, uždengtą dangteliu CD, kuris keturiais varžteliais pritvirtinamas prie siurblio, kad norint būtų galima nuimti. Prie kito šono pritvirtinau kojelę QR, ir griovelyje Q ant apvalios vinies įtaisiau kartį VX taip, kad besisukiojančią ją ant vinies būtų galima pasirinktinai pakelti ir nuleisti, kiek leidžia galai V ir X. Prie karties pririšau grūstuvėlio ir stūmoklio TL kotą ST.

III. Siurblio viduje, tiesiai po vamzdeliu eC, yra ventilis C, kad nuspaustas stūmoklis L galėtų iš kolbos arba puodo ištraukti orą ar vandenį į siurblį. Išorėje yra kitas ventilis D tam, kad pakeltas stūmoklis galėtų išspjauti prieš tai sutrauktą orą ar vandenį.

IV. Į vamzdelį eC sandariai įsmeigiamas ilgas vamzdis FFF, kuris eina per lubas gg į aukščiau esantį kambarį ir pereina per ten pastatyto indo qr dugną. Į indą reikės pripilti vandens, kad apsemtų skylutę F.

V. Į minėtą skylutę F įkišamas anksčiau 5-ame skyriuje aprašyto ištuštinamojo puodo H čiaupas n.

VI. Aplink aukščiau esantį minėto puodo čiaupą K yra varinis indelis OP, į kurį taip pat reikia pripilti vandens, kad tiek minėto puodo H čiaupas K, tiek kolbos L čiaupas Y būtų panardinti vandenyje.

VII. Kai sureguliuojamas veikimas ir tuštintinas puodas H, sandariai įspraudžiama apatinė vamzdžio F anga į vamzdelį eC, o į viršutinę to paties vamzdžio F angą įspraudžiamas čiaupas n. Pripilama vandens, pirmiausia į medinį indą A, kad visas siurblys su tarpusavyje sujungtomis angelėmis e ir F būtų panardintas vandenyje, po to į indą qr, kad tiek angelės F ir n, tiek čiaupas i būtų panardinti vandenyje. Trečia, pripildomas indas OP, kad visas čiaupas K būtų po vandeniu. Po to, judinamas siurblys B, keliant ir nuleidžiant kartį VX. Kai kartimi nuleidžiamas siurblio stūmoklis L, atsidaro ventilis C, ir oras arba vanduo iš puodo H vamzdžiu F sutraukiamas į siurblio vidų. Kai ta pačia kartimi keliamas siurblio stūmoklis, užsidaro ventilis C, ir atsidaro ventilis D, ir iš siurblio išeina oras ar vanduo.

 

G. Schott svarbiausi darbai

G. Schott originalių atradimų atliko nedaug. Tai daugiau pranešimų, straipsnių, skaitytų knygų apžvalgų ar pakartotų eksperimentų kompiliacija. Geriausiai G. Schott žinomas darbais hidraulikos ir mechanikos įrankių srityse. Svarbiausi darbai:

  • Mechanica Hydraulico-Pneumatica. – Würzburg, 1657.
  • Magia Universalis. Naturae et artis. – Würtzburg, 1657-1659. – 4 t.
  • Pantometricum Kircherianum. – Würzburg, 1660.
  • Cursus Mathematicus. – Würzburg, 1661. – Publikavo keletą leidimų.
  • Physica curiosa. – Würzburg, 1662. – 2 t.
  • Anatomia Physico-Hydrostatica Fontium Ac Fluminum. – Würzburg, 1663.
  • Technica curiosa. – Nürnberg, 1664.
  • Schola steganographica. – Nürnberg, 1665
  • Organum Mathematicum. – Würzburg, 1668.
  • Kircher, Athanasius. Itinerarium extacticum s. opificium coeleste / [redagavo G. Schott]. – Rome, 1656.
  • Curtz, Albert. Amussis Ferdidindea ad problemata universae matheseos explicata / [redagavo G. Schott]. – Monachium, 1654.

Mechanica Hydraulico-Pneumatica. G. Schott publikavo glaustą hidraulikos ir pneumatikos instrumentų, buvusių Kircher muziejuje, vadovą, kurį papildė pirmoje Mechanica hydraulico- Pneumatica (1657) versijoje. Kaip priedą jis įdėjo detalų Otto von Guericke (1602-1686) tuštumų (vakuumo) eksperimentą. Tai anksčiausia paskelbtas šio darbo aprašymas. Priedas atnešė G. Schott vadovui didelę sėkmę.

Dėl šios priežasties kiti jėzuitai informuodavo jį apie atliktus išradimus ar atradimus. G. Schott pasikeitė keliais laiškais su Guericke, siūlydamas išspręsti naujas problemas ir publikavo jo vėliausius išradimus. Taip pat susirašinėjo su Christian Huygens (1629-1695) ir buvo pirmasis išspausdinęs Robert Boyle (1627-1691) darbą apie oro pompą, išgarsėjusį Vokietijoje. G. Schott kartojo Guericke, vėliau Boyle eksperimentus, taip pat atliko medicininius, intraveninių injekcijų poveikį tiriančius bandymus.

Magia Universalis. Naturae et artis. Tarp garsiausių G. Scott darbų yra Magia universalis, apimantis daug matematikos problemų ir fizikos eksperimentų, daugiausia optikos ir akustikos srityse, ir du jo priedai: „Physica curiosa“ (2 t.) bei „Technica curiosa“. Pastarajame leidinyje taip pat pateikiamas Schott ir Guericke susirašinėjimas (1661-1662 m.).


Naudota literatūra:
1. Complete dictionary of Science Biography. Schott, Gaspar. Prieiga per internetą: http://www.encyclopedia.com/doc/1G2-2830903906.html. Žiūrėta 2014 m. balandžio 14-18 d.
2. Gaspar Schott. Virtual museum. Prieiga per internetą: http://catalogue.museogalileo.it/biography/GasparSchott.html.  Žiūrėta 2014 m. balandžio 18 d.
3. Jesuitenpater Caspar Schott. Prieiga per internetą: http://www.history.didaktik.mathematik.uni-wuerzburg.de/rechner/schott/biogra~l.html.  Žiūrėta 2014 m. balandžio 16 d.
4. Sophia rare books. Prieiga per internetą: http://www.sophiararebooks.com/pages/books/2997/gaspar-schott-guericke/technica-curiosa-sive-mirabilia-artis-libri-xii-comprehensa-quibus-varia-experimenta-variaque/?soldItem=true. Žiūrėta 2014 m. balandžio 18 d.

Prie iliustracijų esantį tekstą iš lotynų kalbos vertė Sigitas Lūžys.
Parodą parengė E. Korzonaitė, KTU biblioteka, Retų spaudinių grupė, edita.korzonaite@ktu.lt. 2014 m.