Retų spaudinių fondą sudaro daugiau kaip 120 tūkst. knygų, ikonografijos dokumentų (fotografijų, atvirukų, grafikos darbų), kartografijos dokumentų (žemėlapių, atlasų ir planų), rankraščių ir periodinių leidinių.
Retų spaudinių fondą sudaro daugiau kaip 120 tūkst. knygų, ikonografijos dokumentų (fotografijų, atvirukų, grafikos darbų), kartografijos dokumentų (žemėlapių, atlasų ir planų), rankraščių ir periodinių leidinių.
Iš fotografijos istorijos
1839 m. Paryžiuje buvo paskelbta apie galimybę užfiksuoti vaizdą sidabro plokštelėje, pavadintoje dagerotipu1. Po mėnesio apie fotografiją sužinota ir Lietuvoje, o vasarą padarytos Verkių rūmų nuotraukos.
1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Kaunas tapo fotografijos traukos centru. Po Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo likę trys fotografai, tačiau kasmet fotografų daugėjo, o fotoateljė pradėjo kurtis ne tik miesto centre, bet ir Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje. 1922 m. Kaune veikė 16 fotoateljė, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje apie 50 dirbtuvių, su kuriomis konkuravo fotografai mėgėjai2.
Bene kūrybiškiausias to meto ateljė fotografas buvo Karlas Baulas. Apie 1926 m. jis persikėlė gyventi į Kauną ir įsirengė dirbtuves Šančiuose, vėliau Laisvės alėjoje dirbo „Ekonominės karių bendrovės fotoateljė“ bei savo įkurtoje fotostudijoje. Pasak fotografijos istoriko Virgilijaus Juodakio, fotografas buvo gerai išstudijavęs senųjų dailės meistrų tapytus portretus, jų komponavimą, apšvietimą, rankų padėtį ir suprato, kad panašumas portrete yra tik pusė darbo, dar reikalinga išmonė, laki fantazija, gebėjimas savitai matyti daiktus ir reiškinius. Jis sakydavo, kad „klientas yra molis ir turi leistis minkomas“3.
1922 m. pagyvėjo spaudos ir fotografijos ryšiai. Fotografijų spaudoje pagausėjo, kai Kaune pradėjo veikti „Ostros“ bei „Grafikos“ cinkografijos, „o ypač, 1929–1930 m., kai „Spindulio“ spaustuvė įsirengė savo cinkografiją.“4 Fotografiją informacijos požiūriu buvo mėginta prilyginti tekstui: keliomis fotografijomis buvo kuriami fotopasakojimai.5 Svarbus žingsnis – fotografijų parodų rengimas. 1932 m. fotografas, rašytojas, žurnalistas ir pedagogas Petras Babickas surengė pirmąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą. Nepriklausomų dailininkų draugijos salone jis eksponavo virš 300 fotografijų. Parodą aplankė 2 tūkstančiai fotografijos mėgėjų6.
Fotografijos KTU bibliotekoje7
Retų spaudinių fonde saugoma apie 11 tūkstančių XIX–XX a. pirmosios pusės fotografijų. Iš XX a. 3–4 dešimtmečių daugiausia išlikę portretinių fotografijų, tačiau aptinkama ir miestų ar gamtos vaizdų. Kauno miesto vaizdai užfiksuoti daugiau kaip 200 fotografijų.
Dviejų upių santakoje įsikūręs Kaunas garsėjo XIV amžiuje pastatyta pilimi, uostu, Senamiesčiu. Fotografijose dažniausiai buvo fiksuojami svarbūs objektai, jų statyba ar ypatingi įvykiai. Daugelyje fotografijų užfiksuoti 1926, 1931, 1946 m. potvynių vaizdai. Išsiliejęs Nemuno vanduo pasiekdavo ne tik pakrantėje esančius pastatus, bet ir centrines miesto gatves. Dagiausiai nukentėdavo Senamiestis – Vytauto bažnyčia, Aleksoto, Nemuno krante esančios gatvės. Vanduo kėlė pavojų ir kitoje Nemuno pusėje esančiai Marvelei. Neris nenusileisdavo Nemunui – po ledonešio kelis kartus perstatytas Petro Vileišio tiltas. Dažnai užfiksuotas vaizdas – smėlio maišai, saugantys pastatus nuo kylančio upės vandens.
Kai kuriose fotografijose užfiksuoti didelę reikšmę turėję, tačiau iki šių dienų neišlikę pastatai.
Pasak Kauno modernizmo paveldo tyrėjo dr. V. Petrulio, Lietuvos tarpukario architektūroje Universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmai – išskirtiniai: „dydžiu, monumentalia kompozicija bei impozantiška išvaizda pastatas galėjo varžytis su Lietuvos banko ar net Prisikėlimo bažnyčios pastatais.“8 1922 m. susikūrusiam universitetui trūko patalpų, todėl 1924 m. buvo paskelbtas tarptautinis rūmų projekto konkursas. Iš pradžių objektą planuota statyti Vytauto kalne, tačiau sekančiais metais Jonas ir Juozas Vailokaičiai pasiūlė universitetui 16 ha sklypą iš nuosavo Vėsulavos dvaro (Aleksote). Pasikeitus statinio vietai, objekto projektavimas pavestas prof. Mykolui Songailai. 2,5 milijono litų kainavusi rūmų statyba truko septynerius metus. Rūmai pašventinti 1932 m. vasario 15 d. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje rūmai buvo susprogdinti.
Kitose fotografijose užfiksuoti statiniai, kurie išsaugoti juos rekonstravus, ar kurie, bėgant metams, iš išorės beveik nepakito.
Centrinio pašto rūmai – vienas iš svarbiausių tarpukario Kauno reprezentacinių statinių. Pašto statybos pradžia sietina su 1930 m., paskelbtais Vytauto Didžiojo metais. Pastatą projektavęs Feliksas Vizbaras tuo metu dirbo Susisiekimo ministerijos vyresniuoju inspektoriumi. Pasak V. Petrulio, suprojektuotame statinyje puikiai derėjo tarpukario modernizmas ir „tautinio stiliaus“ elementai, jis išsiskyrė prabangiu interjeru. Tai buvo daugiaaukštis statinys „su modernias liftais, erdvia operacijų sale, patogiomis darbo sąlygomis <…>, 1935 m. pagrindiniame fasade įmontuotu elektriniu laikrodžiu“9.
1 Šį fotografavimo būdą išrado dailininkas Lui Dageras (pranc. Louis Daguerre). Plačiau apie dagerotipiją ir fotografijos pradžią Lietuvoje: Matulytė, Margarita. Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839-1945: [monografija], M. Matulytė, A. Narušytė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016, p. 56–72.
2 Lietuvninkaitė, Nijolė. Kauno senoji portretinė fotografija, prieiga per internetą: http://webdav.ktub.labt.lt/www/www/paroda/sarasas_2.htm
3 Juodakis, Virgilijus, Lietuvos fotografijos istorija: 1854-1940. Vilnius: Austėja, 1996, p. 71.
4 Ten pat, p. 74.
5 Ten pat, p. 75.
6 Ten pat, p. 84.
7 Istorija užfiksuota ne tik vaizduose, bet ir kitoje fotografijų pusėje, kuriose matomi fotografų antspaudai: „Milaševičius Otto“ (Kaunas, Žemaičių 13 bt. 4), „M. Smečechauskas, Fotografas ir Lietuvos Aido fotoreporteris“ (Kaunas, Laisvės alėja 36 Tel. 44–83), „Ekonominės karių Buveinės fotostudija“ (Kaunas, Laisvės alėja 48 Nr.) ir kt.
8 Petrulis, Vaidas, VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai (Neišlikęs). Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1327?id=1327&pl=2&oe=4&type=1
9 Petrulis, Vaidas, Kauno centrinis paštas (Išlikęs, k.k.v.r. 1133), http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/64?rt=3&type=2&ss=kauno+centrinis+pa%C5%A1tas&id=64
APIE PARODĄ
Retų spaudinių fonde suformuota grafų Kosakovskių asmeninė biblioteka, kuriai priskirtos knygos, albumai ir fotografijos.
Grafai Kosakovskiai – XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o XIX a. – XX a. pr. Lietuvos didikų giminė. Kilę iš Mozūrijos, daugiausia dvarų LDK įsigijo XVII a. viduryje vedybomis. Nuo XVIII a. daugiausia dvarų turėjo vidurio Lietuvoje.
Maždaug nuo 1842 m. paveldėtuose dvaruose Lietuvoje (rezidencija – Vaitkuškyje) gyveno Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795–1872) – Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkas, literatas, dailininkas, Rusijos diplomatas, kuris Vaitkuškyje sutelkė meno kūrinių ir knygų. XX a. pr. dvaro biblioteką sudarė apie 12 tūkst. įvairiakalbių knygų ir rankraščių.
1907 m. Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883–1962) – Lyduokių dvarininkas, Vilniaus krašto lenkų dvarininkų veikėjas, tarpukario Lenkijos diplomatas įsigijo Lyduokių dvarą. Dvare sukaupė turtingą biblioteką ir giminės archyvą.
Bibliotekoje saugoma Kosakovskių kolekcija išsiskiria knygos ženklų įvairove: 3 superekslibrisai, 3 ekslibrisai ir 6 knygos antspaudai, sukurti XVIII-XX a. pr.
Kosakovskių bibliotekos knygų viršeliuose įspausti superekslibrisai ar knygose įklijuoti ekslibrisai rodo, jog anksčiau šios knygos priklausė Vaitkuškio ir Lyduokių dvarų bibliotekoms.
Didžioji šių bibliotekų dalis pateko į Centrinį valstybės knygyną, iš kurio 1935 m. keli šimtai knygų buvo perduotos Bibliotekai.
Parodoje pristatomi du grafų Kosakovskių kolekcijai priklausantys eskizų albumai.
Remiantis Bibliotekos inventoriaus knygomis, pirmasis pristatomas eskizų ir iškarpų albumas įtrauktas į apskaitą 1934 m. gruodžio 6 d. Albumui suteiktas inventoriaus numeris, laukelyje „Autorius“ įrašyta „A. K.“, o laukelyje „Knygos pavadinimas“ – Albomas“, nurodyti metai – 1888 m. Pastabų laukelyje randamas įrašas, kad albumas iš šios inventoriaus knygos išbraukiamas, perkeliant jį į Raižinių skyrių. 1950 m. kovo 23 d. albumas grąžinamas į Inventoriaus knygą kaip „Prancūzijos senovės paminklų albumas“.
Albumas įrištas tamsiai raudonos spalvos odos viršeliu, bloko kraštai dažyti aukso spalva. Abiejų kietviršių pakraščiai puošti aukso spalvos ornamentu, priekinio viršelio viduryje įspaustas aukso spalvos superekslibrisas: raidės „A. K.“ ir karūna, kuri yra Kosakovskių herbo dalis.
Antrasis pristatomas albumas į Bibliotekos inventoriaus knygą įtrauktas 1950 m. kovo 23 d. Pavadinimo laukelyje įrašyta „Fortification de Campagne“.
Antraštiniame albumo lape randamas įrašas, jog eskizus sukūrė Stanislovas Kosakovskis.
1Kisarauskas, Vincas. Lietuvos knygos ženklai, 1518-1918 / Vincas Kisarauskas; Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinė biblioteka, Lietuvos TSR savanoriška knygos bičiulių draugija. Vilnius: Mokslas, 1984. 221 p. : iliustr., faks. (Toliau – KLKŽ).
2Grafų Kosakovskių albumas / [sudarytoja ir teksto autorė Eglė Lukaševičiūtė]; [vertėjos: Jurgita Bačauskaitė (anglų k.), Joanna Ostaszewska-Nowicka (lenkų k.)]. Kaunas: Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2004. 143, [1] p. : iliustr., faks. (Toliau–LKA).
3Knygotyra: vadovėlis / Vilniaus universitetas. Komunikacijos fakultetas. Knygotyros ir dokumentotyros institutas; [redaktorių kolegija: Domas Kaunas (sudarytojas ir ats. redaktorius) … [et al.]. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 390.
4Kisarauskas, Min. veik., p. 11.
5Ten pat, p. 15.
6Neaišku, kodėl Inventoriaus knygoje nurodyti 1888 m., nes albume vėliausi užrašyti metai – 1843 m.
Parodoje pristatoma vertingiausia Raudondvario grafų Tiškevičių (Tyszkiewicz)* bibliotekos dalis – XV–XVII amžių spaudiniai.
1930 m. Vokiečių knygyno Kaune savininkas Walteris Fischeris padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui dalį Raudondvario grafų Tyszkiewiczių bibliotekos – 7874 knygas. Bėgant laikui, didelė dalis šių knygų buvo perduota Kauno apskrities viešajai, Vilniaus universiteto ir kt. bibliotekoms. Šiuo metu KTU bibliotekos Retų spaudinių fonde saugoma virš 800 egz. Raudondvario grafams priklaususių knygų.
Nuoroda į parodą Raudondvario grafų Tiškevičių XV-XVII amžių knygos
Apie parodą
Parodoje pristatoma Plungės ir Rietavo kunigaikščių Oginskių bibliotekos dalis, saugoma Retų spaudinių fonde. Ši knygų kolekcija išskirta pagal įrašus Bibliotekos inventoriaus knygose, spaudiniuose esančius antspaudus, dedikacijas ar savininkų pastabas.
Vertingiausi Oginskių kolekcijos eksponatai – inkunabulai (iki 1501 m. išleistos knygos) ir XVII–XVIII a. proginė literatūra, kurioje lotynų ir lenkų kalbomis įamžinti Oginskių giminės svarbiausi gyvenimo įvykiai.
Nuoroda į parodą Kunigaikščių Oginskių knygos KTU bibliotekoje
Apie parodą
Retų spaudinių fonde saugomuose spaudiniuose aptinkama įvairių knygos nuosavybės ženklų (superekslibrisų, ekslibrisų, antspaudų, dedikacijų, įrašų, autografų ir pan.). Knygos ženklai rodo knygos istoriją, jos nueitą kelią.
Šioje parodoje dėmesys skiriamas knygos ženklui – ekslibrisui. Ekslibrisas (lot. exlibris – iš knygų) – knygos priklausomybės ženklas, nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje, priešlapyje, antraštiniame lape ar pan. Lapelis dažniausiai meniškai apipavidalintas su jame atspausdintu knygos savininko vardu, inicialais, herbu, įstaigos pavadinimu, piešiniu.
Nuoroda į parodą Ekslibrisai KTU bibliotekos retuose spaudiniuose.
Parodoje pristatoma iki šių dienų Bibliotekoje išsaugota Aukštųjų kursų (AK) knygų kolekcija, išskirta pagal knygose aptinkamą AK antspaudą ir įrašus Inventoriaus knygose. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro XX a. pradžioje išleistos knygos, mažesnę – išleistos XIX a. II pusėje. Kalbiniu aspektu daugiausia knygų yra vokiečių, kiek mažiau – lenkų kalbomis, tačiau aptinkama ir lietuvių, latvių, prancūzų bei rusų kalbomis. Kolekciją sudaro įvairios tematikos spaudiniai – Humanitarinio skyriaus vedėjas Eduardas Volteris lankėsi Vokietijoje, kur nupirko reikalingiausių knygų ir užsakė žurnalų visų specialybių studijoms.
Nuoroda į parodą Aukštųjų kursų knygos KTU bibliotekoje
Apie parodą
Purėnas dėstė Aukštuosiuose kursuose, 1922 m. – Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto profesorius ir Organinės chemijos katedros vedėjas. 1922-1926 m. – universiteto Matematikos-gamtos fakulteto sekretorius, vėliau – universiteto sekretorius. Eidamas katedros vedėjo pareigas (iki 1962 m.), 1933-1940 m. buvo universiteto prorektorius, o 1940–1941 ir 1944–1947 m. – rektorius.
Parodoje pristatoma profesoriaus ilgus metus kaupta asmeninė biblioteka. Kolekcijos įvairovė ir tvarkymo išskirtinumas paskatino domėtis ne tik A. Purėno darbu universitete, bet ir jo kaip mokslininko, pedagogo, spaudos ir visuomenės veikėjo asmenybe.
Nuoroda į parodą Iš KTU istorijos: Rektoriaus Antano Purėno palikimas bibliotekai
Parodoje pristatoma garsaus vokiečių jėzuito ir mokslininko Gaspar Schott (1608-1666) knyga „Technica Curiosa, sive mirabilia artis“ („Įdomioji technika arba Mokslo stebuklai“), išleista 1664 metais.
Knygoje pateikiama naudingų žinių, mechaninės technologijos prietaisų aprašymų.
Pirmieji du skyriai skirti Guericke ir Bouyle aerostatikos tyrimų aprašymams, o “Mirabilia chronometrica” traktate pateikiama pirmoji universali sujungimo ir krumpliaračio dantukų (gear teeth) klasifikacija.
Nuoroda į parodą XVII a. Įdomioji technika arba mokslo stebuklai
Kolekcijoje atskleista Kauno miesto ikonografijos paveldo dalis. Mieste reikšmingų urbanistikos, įvykių ir portretinės fotografijos rinkinių turi muziejai, bibliotekos, kolekcininkai. Kauno universiteto biblioteka sukaupė apie 3000 vienetų ikonografijos fondą. Jį paveldėjo Kauno technologijos universiteto biblioteka.
Nuoroda į parodą Kauno senoji portretinė fotografija
