Universiteto bibliotekos istorija: 1923–1950 m.

Atidarius Lietuvos universitetą, susirūpinta Universiteto bibliotekos steigimu. Laikinoji bibliotekos komisija, kurią sudarė prof. Eduardas Volteris, prof. Stasys Šalkauskis, prof. Augustinas Voldemaras, prof. Konstantinas Regelis ir prof. Kazimieras Vasiliauskas kreipėsi į Švietimo ministeriją su prašymu Centralinį valstybės knygyną perduoti Lietuvos universitetui ir pavadinti jį Universiteto biblioteka. Švietimo ministerija į šį prašymą atsakė neigiamai.

1922 m. rudens semestro pradžioje Universiteto prorektoriaus prof. Vinco Čepinskio vadovaujama nuolatinė Bibliotekos komisija nusprendė kurti naują biblioteką. Tų pačių metų gruodžio mėnesį Universiteto Senatas bibliotekos vedėju patvirtino Teisių fakulteto lektorių doc. Vaclovą Biržišką, kuris pareigas pradėjo eiti 1923 m. sausio 1 d. Bibliotekos vedėjas darbą koordinavo su Bibliotekos komisija. (Komisijai pirmininkavo Universiteto prorektorius, ją sudarė Bibliotekos vedėjas ir visų Universiteto fakultetų atstovai.) Bibliotekos komisija sprendė patalpų, etatų ir sąmatos klausimus, rengė pirktinų knygų sąrašus, svarstė didesnius pirkinius.

Veiklos pradžiai Biblioteka gavo dalį darbo kambario Pirmuosiuose rūmuose, kuriuo turėjo dalintis su profesoriumu ir buhalterija. Biblioteka įsikūrė turėdama dvi spintas ir keturiasdešimt knygų.

Universiteto rektorius prof. Jonas Šimkus, sekretorius prof. Blažiejus Čėsnys ir Bibliotekos vedėjas kreipėsi į visuomenę pranešdami, jog moksliniam darbui vystyti trūksta mokslinės literatūros, kurios Lietuvos universitetas savo jėgomis ir valstybės lėšomis įsigyti negali, todėl prašo paremti piniginėmis aukomis, ypač knygomis, įvairiais spaudiniais, rankraščiais bei archyvine medžiaga (Lietuvos universitetas = The University of Lithuania: [statutas, mokslų planai, taisyklės], 1923).

1924 m. birželio mėnesį vykusiame posėdyje Universiteto Taryba pavedė Senatui pasirūpinti, kad Lietuvos universiteto plėtros plane būtų numatyti Bibliotekos rūmai. 1925 m. Juozas ir Jonas Vailokaičiai padovanojo Universitetui 16 hektarų žemės sklypą. Architekto, Lietuvos universiteto prof. Mykolo Songailos parengtame „Universiteto rūmų Vesulavoje (Linksmadvaryje) planiravimo eskize“ Bibliotekai buvo paskirti atskiri rūmai. Deja, projektas nebuvo įgyvendintas.

Nuo 1926 iki 1929 m. Biblioteka veikė Universiteto Trečiuosiuose rūmuose Kalnų g. (dabar – Putvinskio g.), kuriuose gavo 12 nedidelių darbo kambarių pirmajame aukšte. Trečiuosiuose rūmuose veikusioje skaitykloje buvo apie 30 darbo vietų. Remiantis „Lietuvos universitetas: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita“ (1927) pateiktais duomenimis, 1926 m. daugiausia skaitytojų skaitykloje apsilankė lapkričio mėn. – 174 per dieną.

1929 m. vasario 22 d. Valstybės spaustuvės rūmai buvo perduoti Lietuvos universiteto Ūkio globos tarybai. Tais pačiais metais Biblioteka perkelta į Didžiuosius rūmus (dabar – KTU Antrieji rūmai). Spaudinių saugyklai atiteko K. Donelaičio gatvės korpuso pusrūsis. Į šias patalpas taip pat įsikėlė Bibliotekos administracija ir darbuotojai. 100 vietų studentų skaitykla buvo įkurta erdvioje patalpoje pirmojo aukšto kraštiniame rizalite, šalia įrengta nedidelė profesorių skaitykla. (Daugiau: https://biblioteka.ktu.edu/virtualios-parodos/universiteto-antruju-rumu-istorija/).

Prof. V. Biržiška, apžvelgdamas pirmąjį Bibliotekos veiklos dešimtmetį, iškėlė finansavimo fondo formavimui trūkumo problemą: už leidiniams skirtas lėšas buvo nupirkta tik 24 740 egz., likusieji 70 648 egz. buvo padovanoti. Tokia fondo sudėtis neatitiko akademinės bendruomenės poreikių.

Bibliotekos komisija parengė Spaudos įstatymo pakeitimo projektą, įpareigojantį aprūpinti Biblioteką privalomuoju egzemplioriumi. Projektas nebuvo įgyvendintas, tačiau turėjo įtakos Bibliografijos instituto steigimui. Prie Universiteto veikusi Tarptautinio intelektualinio bendradarbiavimo komisija parengė Bibliografijos instituto prie Universiteto projektą. Bibliotekos komisijai apsvarsčius projektą, jis perduotas Senatui patvirtinti. Nuo 1924 iki 1944 m. prie Bibliotekos veikė Bibliografijos institutas, kurio uždavinys – „registruoti, tvarkyti ir gaminti lietuviškų ir svetimomis kalbomis apie Lietuvą spaudinių, kurie tik pasirodo ar Lietuvoje, ar svetur, bibliografiją“ (Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16-1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June, 1924, 1924). Bibliografijos institute buvo po vieną kiekvieno fakulteto narį, institutui vadovavo prof. V. Biržiška. Bibliotekos bibliografai rengė, o vėliau ir leido valstybinę bibliografijos rodyklę „Bibliografijos žinios“ (1928–1943).

1931 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ vyriausiojo redaktorius prof. V. Biržiškos iniciatyva Bibliotekos profesorių skaitykloje pradėta rengti medžiaga enciklopedijai. Enciklopedijos bendradarbiai galėjo laisvai naudotis visais bibliotekoje saugomais lituanistiniais leidiniais. Istorikas Pranas Čepėnas straipsnyje „Lietuvos universitetų bibliotekos“ rašė: „Lietuviškosios enciklopedijos redakcijoje profesorių skaitykloje man teko ilgus metus artimai dirbti su bibliotekos direktoriumi Vaclovu Biržiška ir stebėti jo didžiulę meilę lietuviškai knygai ir rankraščiui. Tokia reta meilė knygai, rūpestingumas ir atsidėjimas savo darbui įgalino jį sutelkti jo vadovaujamoje bibliotekoje tuos didžiulius lituanistinius lobius.“ (Lietuvos universitetas, 1579–1803–1922, 1972).

Biblioteka išleido faksimilinį leidinį – 1822 m. pasirodžiusį Simono Daukanto istorinį veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” (1929), Konstantino Jablonskio sudaryto „Istorijos archyvo” I tomą (1934), kuris apėmė XVI a. inventorius. 1921–1922 m. kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto iniciatyva leistas leidinys „Mūsų senovė“. 1937 m. Bibliotekoje atnaujintas jo leidimas. Leidinį redagavo prof. V. Biržiška, jame buvo spausdinama Bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma medžiaga.

1934 m. balandžio 29 d. Bibliotekoje atidarytas Vaižganto memorialinis muziejus. (Universiteto garbės daktaras Juozas Tumas-Vaižgantas testamentu visą kilnojamąjį turtą paliko Universiteto bibliotekai, o testamento vykdytojais paskyrė sesers vaikaitį Kazimierą Rimkų ir prof. V. Biržišką.) Iškilmingame muziejaus atidaryme dalyvavo LR prezidentas Antanas Smetona, Švietimo ministras Konstantinas Šakenis, Universiteto rektorius prof. Mykolas Römeris ir kt. vyriausybės, Universiteto akademinės bendruomenės ir visuomenės nariai. Muziejus užėmė K. Donelaičio gatvės korpuso kraštinio rizalito tris kambarius antrajame aukšte. Jame buvo eksponuojami rašytojo miegamojo baldai, memorialiniai daiktai, viename iš kambarių įkurtas Rankraščių skyrius. 1941 m. beveik visi eksponatai buvo perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui, spaudiniai ir rankraščiai liko Universiteto bibliotekai. Daugiau: https://biblioteka.ktu.edu/virtualios-parodos/juozo-tumo-vaizganto-palikimas-bibliotekai/

1931 m. Bibliotekos vadovas su bendraminčiais įkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugiją, kurios valdybą sudarė: V. Biržiška, Andrius Škėma, Felicija Šalkauskaitė, Vincas Ruzgas ir Aleksandras Ružancovas. Draugijos tikslas – kelti bibliotekininkų kvalifikaciją: skaityti paskaitas, organizuoti diskusijas ir stažuotes į kitas bibliotekas. 1936 m. draugija priimta į Tarptautinę bibliotekininkų sąjungą (dabar – Tarptautinė bibliotekinių asociacijų ir institucijų federacija (IFLA). 1941 m. draugija buvo priversta nutraukti savo veiklą.

1943 m. vokiečių okupantai užėmė Bibliotekos patalpas: rūmuose buvo įkurta ligoninė, o spaudinių saugykloje – slėptuvė. Biblioteka veiklos pilnai nenutraukė: skaityklos buvo uždarytos, bet darbuotojai tvarkė į kitas patalpas perkeltus leidinius, aptarnavo pavienius skaitytojus. 1944 m. vokiečiams palikus Universiteto rūmus, Bibliotekos darbuotojai ilgiau nei metus tvarkė saugyklos fondą. Iki šių dienų Knygų saugykloje ant kolonos išsaugotas užrašas „Rauchen verboten“.

1944 m. vasarą prof. V. Biržiška pasitraukė į Vokietiją. Vadovavimą Universiteto bibliotekai perėmė teisininkas, istorikas prof. Augustinas Janulaitis. 1946–1948 m. Bibliotekai vadovavo pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas Vincas Ruzgas.

1950 m. Bibliotekos fonde buvo beveik 395 000 knygų, 4000 rankraščių, 3000 kartografijos bei 2000 ikonografijos dokumentų. 1950 m. spalio 31 dieną paskelbtas Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministro S. Kaftanovo įsakymas „Dėl Kauno valstybinio universiteto reorganizavimo į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą“.