JURGIO AMBRAZIEJAUS PABRĖŽOS KNYGOS KTU BIBLIOTEKOJE

Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2021 metai paskelbti dvasininko, gydytojo, mokslininko Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) metais.

Rašytojas, literatūros istorikas, LU lektorius kun. Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Aš susigyniau su K. Būga dėl Pabrežos pavardės parašymo: ė rašyti ar e. Jis būtinai reikalavo ė. Aš turėjau šių sumetimų. Ė žemaičiai telšiškiai taria, kaip ie: gėda – gieda. Tad ir Pabrežą, jei būtų parašytas su ė, tartų: Pabrieža; tuogi tarpu šią pavardę jie taria, kietai paspausdami, kaip su rusų ə: Pabrəža, kaip ir Səda. Jei Sedą rašome be taško, tai lygiai derėtų ir su Pabreža pasielgti – rašyti e be taško. Būgai betgi tų mano sumetimų nepripažinus lemiančiais, gaunu nusileisti ir pradedu rašyti su ė“ (Vaižgantas, 1929, p. 59). Pasak Vaclovo Biržiškos, anksčiau apie Jurgį Pabrėžą rašiusieji “dažniausiai laikė jį bajoru ir net Juodvarnio („Ślepowron“) ženklo, tačiau nei Lietuvos heraldininkai, nei šiaip heraldiniai sąrašai jokių Lietuvos bajorų Pabrėžų nežino, o valstiečių Pabrėžų XVIII a. buvo pilna dabarties Kretingos apskrities ribose“ (Biržiška, 1963, p. 306).

J. Pabrėža, 1785–1786 m. pasimokęs Kretingos parapijos mokykloje, įstojo į Kretingos pranciškonų gimnaziją, kurią baigė 1792 m. Sekančiais metais jis išvyko į Vilnių ir įstojo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiosios mokyklos (dabar – Vilniaus universitetas) medicinos fakultetą, kur studijavo mediciną, botaniką, fiziką, chemiją, teisę ir teologiją, išmoko aštuonias kalbas, tačiau 1794 m. nutraukė mokslus.

1794 m. J. Pabrėža įstojo į Varnių dvasinę seminariją, o 1796 m. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis jį įšventinto kunigu. Kunigavo daugelyje parapijų: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kartenoje, Plungėje, Kretingoje.

J. Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas, tad ir pačiam kildavo mintis stoti į vienuolyną. 1816 m. J. Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų ordiną, o po metų davė amžinuosius įžadus ir gavo Ambraziejaus vardą. Pasak V. Biržiškos, „prieš stodamas į vienuolyną, jis gavęs savo būsimųjų viršininkų sutikimą niekur jo iš Kretingos nekelti ir leidimą laisvai vykti iš vienuolyno pamokslų sakyti ar augalų rinkti“ (Biržiška, 1963, p. 308–309).

1817–1821 m. Kretingos bernardinų mokykloje J. Pabrėža mokė lotynų kalbos, gamtos mokslų, geografijos ir tikybos, ėjo gimnazijos kapeliono pareigas. 1821 m. buvo atleistas iš mokytojo pareigų ir paskirtas vienuolyno pamokslininku. V. Biržiška linkęs abejoti, kad Tėvas Ambraziejus mokytojavo tik iki 1821 m. Pasak jo, kiti biografai tvirtina, jog J. Pabrėža mokytojavęs iki 1839 m., „kada valdžia tą mokyklą atėmė iš vienuolyno (pagal Valančių, mokykla buvusi uždaryta 1836 VII 17)“ (Biržiška, 1963, p. 309).

Tėvas Ambraziejus daug keliavo – rinko istorinę, etnografinę medžiagą, botanikos eksponatus. Buvo pagarsėjęs kaip puikus pamokslininkas. Ruošdamas kalbas, remdavosi ne tik Biblijos ir garsių pamokslininkų tekstais, bet ir istoriniais, etnografiniais faktais. Palaikė ryšius su vyskupu Motiejumi Valančiumi, kunigu Jonu Krizostomu Gintila ir kitais XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios šviesuoliais.

Su istoriku Simonu Daukantu, pirmuoju rašiusiu apie Lietuvos istoriją lietuviškai, Tėvą Ambraziejų siejo ypatingas ryšys. Manoma, kad S. Daukantas susipažino su J. Pabrėža 1834 m., kai buvo atvykęs atostogų į Žemaitiją ir draugiškus santykius palaikė iki pat kunigo mirties. Juos siejo darbai, be to, J. Pabrėža platino istoriko išleistas knygas, rūpinosi jo artimaisiais ir kt. Jiedu nesutardavo tik dėl rašybos: „Pabrėža buvo sudaręs savo skirtingą nuo daukantinės, ir jos visuose savo žemaitiškuose raštuose ir laikėsi“ (Biržiška, 1963, p. 309).

PABRĖŽOS RAŠYTINIS PALIKIMAS

A. Mačius straipsnyje „Pirmieji Lietuvos botanikai ir augalų tyrinėtojai“ šalia VU botanikos sodo įkūrėjo, VU Gamtos katedros lektoriaus prof. Jono Emanuelio Žiliberto (pranc. Jean Emanuel Gilibert), VU Gamtos katedros vadovo ir lektoriaus prof. Stanislovo Bonifaco Jundzilos bei kitų žymių asmenų minimas ir J. Pabrėža, „kuris buvo didelis augalų mylėtojas ir tyrinėtojas. Visą savo laisvą laiką praleisdavo tarp augalų juos rinkdamas ir studijuodamas“ (Mačius, 1938, p. 6–11). Iš pradžių Tėvas Ambraziejus tik rinko ir tyrinėjo gydomuosius augalus, tačiau vėliau pradėjo juos aprašinėti. Didelę įtaką jam turėjo 1828 m. užsimezgęs bendravimas su botaniku, farmakologu, VU lektoriumi prof. Johanu Frydrichu Volfgangu (vok. Johann Friedrich Wolfgang), kuris pasiūlė pavadinimų neturintiems augalams suteikti lietuvių pagonių dievybių vardus.

Tėvas Ambraziejus paliko didelį herbariumą. Kaip 1937 m. rašė Botanikos sodo įkūrėjas ir vadovas, VDU Botanikos katedros vedėjas prof. Konstantinas Regelis (vok. Constantin von Regel), „kun. A. Pabrėža paliko ne tiktai visą eilę rankraščių: jis paliko ir didelį herbariumą, kurio viena dalis dabar yra V. D. Universiteto Botanikos Muziejuje, o kita dalis karo metu išvežta Rusijon ir, turbūt, tenai žuvo. Tas herbariumas apdirbtas moksliškai. Prof. Hrynievieckis (Varšuvoje) ir aš padarėme to herbariumo augalų sąrašus su paaiškinimais. Pasirodo, kad jame yra visa eilė retesnių augalų ir iš dalies tokių, kurių po A. Pabrėžos mirties niekas Lietuvoje nėra radęs. A. Pabrėža ir čia rodo savo gilias botanikos žinias“ (Rėgelis, 1937, p. 5).

Tėvas Ambraziejus gydė ligonius, atvykusius iš visos Žemaitijos. Yra išlikę septyniolika jo rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai ir gydymas. 1927 m. A. Salys apie J. Pabrėžos rankraščius rašė: „aiškiai matome kun. Pabrėžą trims darbams atsidėjusį: žmonių dvasios reikalų rūpinimui (= dvasinio turinio knygos), jų gydymui (= medicininės knygos) ir augmenijos tyrinėjimui (= botanikos turinio rankraščiai) (Salys, 1927, p. 16).

J. Pabrėža parengė apie 50 darbų botanikos tema, tarp jų – „Dictionarum Botanicum Latino Samogiticum“ („Lotyniškai žemaitiškas botanikos žodynas“, parašytas apie 1829 m.) ir enciklopedinis leidinys „Botanika arba Taislius auguminis“ (rašytas 1835–1843 m.), kuriame apibūdinami 643 augalai. Pinigus leidybai rinko pats tėvas Ambraziejus, tačiau rankraštis nebuvo publikuotas.

Tėvui Ambraziejui mirus, visi jo rankraščiai liko Kretingos vienuolyne, tačiau vėliau buvo išsklaidyti po Lietuvos bibliotekas. Rankraštis „Tayslos augiyynis koremy taalpynas augimys…“ (1835–1843 m.) šiuo metu saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 2008 m. jis įtrauktas į UNESCO programos Pasaulio atmintis Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas (32 nr.).

1900 m. rankraščio publikavimu susirūpino į JAV gyventi išvykęs spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas kun. Antanas Milukas. Tais pačiais metais rankraščio dalis publikuota atskiru žurnalo „Dirvos“ (1898–1906 m.) leidiniu „Botanika arba Taislius Auguminis“. 2009–2015 m. Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas, Lietuvių kalbos institutas ir Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka išleido tritomį „Taislius augyminis“.

J. PABRĖŽOS ASMENINĖS BIBLIOTEKOS LIKIMAS

Tėvas Ambraziejus buvo sukaupęs daugiau kaip 400 botanikos, medicinos, geografijos, chemijos, teologijos, filosofijos ir kt. mokslo krypčių leidinių biblioteką. Pasak prof. Arvydo Pacevičius, J. Pabrėža knygas pradėjo kaupti dar 1796–1806 m.: kai kurios knygos buvo jam dovanotos, kitos – pirktos. Po Tėvo Ambraziejaus mirties didžioji šios bibliotekos dalis buvo perduota Kretingos bernardinų vienuolynui, kur išliko iki 1940 m. (Pacevičius, 1997, p. 279).

Remiantis KTU bibliotekos Inventoriaus knygų įrašais, 1942 m. gegužės 7 d. iš Kretingos vienuolyno buvo gautos 224 J. Pabrėžai priklausiusios knygos. 1961–1968 m. didžioji jų dalis perduota Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešajai bibliotekoms. Knygotyrininkės dr. Almos Braziūnienės straipsnyje „Apie marginalijas kaip knygų prekybos istorijos šaltinį“ randama informacijos, jog J. Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis „iki Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po karo, gabenant knygas į VUB, buvo išsklaidyta, ir tik apie 1966 m. bibliotekos darbuotojai <…> pradėjo atrinkinėti J. Pabrėžos knygas iš bendrųjų fondų. Dabar žinoma 101 knyga, o Kaune jų buvę keli šimtai“ (Braziūnienė, 1995, p. 17–18).

2020 m. KTU bibliotekos Retų spaudinių fonde suformuota asmeninė Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biblioteka (visos knygos pažymėtos Pb šifrais):

Bogumił Freyer Jan „Formulare czyli nauka o sztuczném przepisywaniu lékarstw: zwyrytą znakow farmaceutycznych tabellą“ (1816);

Louis-Mayeul Chaudon „Nowy dykcyonarz historyczny, albo Historya skrocona wszystkich ludzi, ktorzy się wsławili cnotą, mądrością, rozumem, przemysłem, meztwem, wynalazkiem, błędami…“ (1784–1785, T. 4 (2 dalys);

Pierre Chompré „Słownik mytologiczny czyli historya bogów bajeczna przez abecadło rozporządzona służąca do zrozumienia wierszopisow, xiąg dawnych, sztuk malarskich i snycerskich…“ (1784);

Jean Gaichiès „Przepisy dla kaznodziejow napisane po francusku przez Massyllona“ (1799);

Pierre François Nicolas „Dykcyonarz powszechny medyki, chirurgii, i sztuki hodowania bydląt czyli lekarz wieyski, zawieraiący rozciągłe wiadomości wszystkich części sztuki lekarskiey, dokładne i nayszczegulnieysze opisy zażywanych roślin, sposoby ratowania zdrowia ludzkiego, i leczenia chorob bydlęcych…“ (1788–1792, T. 1–3, 8) ir „Zbior niektorych celnieyszych aforyzmow wrięty, z dzieł Hippokratesa y Celsa“ (1793).

Literatūra:
Biržiška, Vaclovas. (1963). Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m. biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos. T. 2: XVIII–XIX amžiai. Čikaga: JAV LB Kultūros Fondas. (2-asis (fotografuot.) leid. Vilnius: Lietuvos kultūros fondas „Sietynas“, 1990.)
Braziūnienė, Alma. Apie marginalijas kaip knygų prekybos istorijos šaltinį. Knygotyra, 21(28), 16–19.
Mačius A. (1938). Pirmieji Lietuvos botanikai ir augalų tyrinėtojai. Farmacijos žinios, 1, (6–11).
P. A. [Pacevičius, Arvydas]. (1997). Pabrėža Jurgis Ambraziejus. In Knygotyra: enciklopedinis žodynas (p. 279). Vilnius: Alma littera.
Rėgelis K. [Konstantinas]. (1937). Pirmojo Lietuvos botaniko kun. Pabrėžos atminimui. XX amžius, 18(176), 5.
Salys A. (1927). Kretingos vienuolyno lietuviškieji rankraščiai. Švietimo darbas, 1, (16–24).
Vaižgantas. (1929). Vaižganto raštai. T. 11: Tremtiniai, romantikai. Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas.

Parodą parengė Retų spaudinių grupės vadovė dr. Edita Korzonaitė, edita.korzonaite@ktu.lt, 300 658.