Raudondvario grafų Tiškevičių XV-XVII amžių knygos

Raudondvario grafų Tyszkiewiczių bibliotekos išskirtinumas

Raudondvario biblioteka buvo viena didžiausių XIX a. Lietuvos dvarų bibliotekų, atskleidžianti grafų Tyszkiewiczių platų interesų spektrą ir rodanti jų pagarbų požiūrį į knygą. Didžiąją kolekcijos dalį sudarė XIX a. įvairios tematikos leidiniai, tačiau vertingiausia jos dalis – XV–XVIII a. spaudiniai bei rankraščiai. Prie bibliotekos gausinimo ir puoselėjimo prisidėjo kelios Tyszkiewiczių kartos.
1846 m. Raudondvario savininko Benedykto Emanuelio Tyszkiewicziaus įgaliotinis Sankt Peterburge, kolegijos asesorius Leonardas Liubowickis nupirko senatoriaus Vasilijaus Novosilcevo asmeninę biblioteką (ar didžiąją jos dalį) – 4605 leidinius.
1868 m. į Raudondvarį pateko našlaičiu likusio Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus tėvų biblioteka, kurią sudarė 2828 pavadinimų XVI–XIX a. leidiniai. Keliautojas, fotografas, kolekcininkas B. H. Tyszkiewiczius Raudondvario bibliotekos kolekciją papildė leidiniais, parsivežtais iš kelionių, pirktais antikvariatuose ar knygynuose, fotografijomis iš kelionių Alžyre, Egipte, Kinijoje, Ceilone, Japonijoje ir kt.
1903 m. iš tėvo valdyti dvarą perėmė Benedyktas Janas Tyszkiewiczius. 1903–1914 m. jis su žmona Roza Branicka ypatingą dėmesį skyrė bibliotekos gausinimui. Garsus lenkų kolekcininkas, etnografas Michalas Federowskis padėjo jiems įsigyti leidinių vietiniuose ir užsienio antikvariatuose.
Prieš I pasaulinį karą Raudondvario bibliotekoje būta visoje Europoje supirktų apie 10–20 tūkst. egz. knygų, rankraščių, ikonografijos ir kartografijos dokumentų. Sukauptas gausus graviūrų ir ekslibrių (apie 1500 vnt.) rinkinys. Dvaro biblioteka išsiskyrė kalbų (lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų, rusų, čekų, lietuvių ir kt.) ir tematikos įvairove (religija, istorija, etnografija, menas, grožinė literatūra ir kt.). Jos išskirtinumą taip pat liudijo knygos ženklų (antspaudų, marginalijų) gausa ir leidinių viršelių įrišimų įvairovė (ypač XVI–XVIII a.).

Iš pradžių Tyszkiewicziai bibliotekai paskyrė atskirą salę. Bibliotekai didėjant, knygos netilpo vienoje patalpoje, todėl buvo atrinktos pagal tam tikrus požymius į grupes ir išsklaidytos po atskirus rūmų salonus ir kitas patalpas. Dalis bibliotekos buvo perkelta į dvaro administracijos pastatą.

XX a. pr., artėjant Pirmajam pasauliniam karui, grafai Tyszkiewicziai apsisprendė palikti Raudondvarį. Vertingiausią bibliotekos dalį jie išsivežė į Suchą (Lenkija), kuri po Antrojo pasaulinio karo atiteko Lenkijos nacionalinei bibliotekai Varšuvoje. Likusi jos dalis pasklido po akademines, viešąsias ir privačias bibliotekas. Knygų įsigijo ir pavieniai asmenys, pvz. bibliofilas Petras Jakštas ar knygyno savininkas vokietis Walteris Fischeris. Po P. Jakšto mirties knygos atiteko Vilniaus universiteto bibliotekai, W. Fischeris knygas padovanojo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai.

Dovana VDU – Raudondvario grafų Tyszkiewiczių bibliotekos dalis*

1930 m. birželio mėn. 15 d. Universiteto bibliotekoje susirinko universiteto vadovai, dėstytojai, bibliotekos darbuotojai, keletas žurnalistų ir kt. Šio akademinės bendruomenės iškilmingo susibūrimo kaltininkas – Vokiečių knygyno Kaune savininkas W. Fischeris.
Rektoriui suteikus žodį svečiui, šis pasakė kalbą ir įteikė jam Raudondvario dvaro bibliotekos dalies dovanojimo dokumentą vokiečių ir lietuvių kalbomis, palydėdamas žodžiais: „nes biblioteka išaugo Lietuvos dirvoje, joje atsispindi dvasios gyvenimo istorija, kurios išsirutuliojimas Tamstoms visiems rūpi“. Rektorius padėkojo W. Fischeriui už tokią dovaną ir įteikė jam padėkos raštą vokiečių bei lietuvių kalbomis. Bibliotekos vedėjas prof. Vaclovas Biržiška „pareiškė savo didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Gauta dovana labai brangi“. Kolekcija sudarė 1/7 tuometinio bibliotekos fondo ir buvo įvertinta virš 100.000 litų.

1930 m. birželio mėn. 17 – spalio mėn. 23 d. Bibliotekos inventoriaus knygoje buvo įregistruoti 7874 egzemplioriai su pastaba Walterio Fischerio dovana. Tai – daugiausia XVI–XIX a. spaudiniai, išleisti lotynų, prancūzų ir lenkų kalbomis. XX a. 5–8 dešimt. didelė dalis šių knygų buvo perduota Kauno apskrities viešajai, Vilniaus universiteto ir kt. bibliotekoms.

*Plačiau: Ra. Pr. (Razma, Pranas). Didelė dovana mūsų Vytauto Didžiojo universitetui. Lietuvos aidas, 1930, Nr. 135 (916), p. 5.

XV–XVII a. knygos

Bibliotekoje išlikusi tik viena iš Tyszkiewiczių turėtų ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygų. Tai – Caius Valerius Catullus eilių knyga Carmina... (Eilėraščiai…, 1475 m.). Taip pat saugomas Hartmanno Schedelio Liber chronicarum (Kronikų knyga, 1493 m.) fragmentas apie Lietuvą. Iš XVI a. išsaugotos kelios knygos. Tai – Assertiones De sacrosancto et vivifico Missae Sacrificio… (Teiginiai apie šventą ir gaivinančią mišių auką…, 1576 m.) ir Sebastiano Serlio Il primo libro d‘Architettura di Sebastiano Serlio, Bolognese… (Pirmoji architektūros knyga…, 1545 m.) surišta kartu su Reigles generales de l’Architecture, sur les cinqmanie res d’edifices… (Pagrindinės architektūros taisyklės apie penkis pastatų tipus…, 1545 m.). Daugiau išlikę XVII a. knygų. Tai – pamokslininko, oratoriaus Piotro Skargos Zywoty Swiętych… (Šventųjų gyvenimai…, 1603 m., 2 dalys), istoriko Paulo Piasecio Chronica Gestorum in Europa Singularium… (Ypatingų karo žygių Europoje kronika..., 1645 m.) ir kt. Išskirtinę vietą užima Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Hierosolymitana Peregrinatio Illustrissimi Domini Nicolai Christophori Radzivili… (Kelionė į Jeruzalę…, 1601 m.), kurioje pateikiama vertingų piligrimystės duomenų. Knyga iš karto patraukia akį marginalijų gausa.

Parodą parengė Retų spaudinių grupės vadovė dr. Edita Korzonaitė, edita.korzonaite@ktu.lt, 300 658.