Ekslibrisai KTU bibliotekos retuose spaudiniuose

KTU bibliotekos virtuali paroda

Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.

APIE PARODĄ

KTU bibliotekos retuose spaudiniuose aptinkama įvairių knygos nuosavybės ženklų (superekslibrisų, ekslibrisų, antspaudų, dedikacijų, įrašų, autografų ir pan.). Knygos ženklai rodo knygos istoriją, jos nueitą kelią.

Šioje parodoje dėmesys skiriamas knygos ženklui – ekslibrisui. Ekslibrisas (lot. exlibris – iš knygų) – knygos priklausomybės ženklas, nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje, priešlapyje, antraštiniame lape ar pan. Lapelis dažniausiai meniškai apipavidalintas su jame atspausdintu knygos savininko vardu, inicialais, herbu, įstaigos pavadinimu, piešiniu.

Pirmieji ekslibrisai buvo sukurti XV a. pab. Vakarų Europoje, XVI–XVII a. jie išplito, o XVIII ir XIX a. tapo populiariausia knygos ženklų rūšimi. Pirmieji ekslibrisai su įrašu lietuvių kalba sukurti apie 1866–1868 m. Mažojoje Lietuvoje. Lietuvoje po spaudos draudimo panaikinimo pirmasis ženklas buvo sukurtas rašytojui, pedagogui, visuomenės veikėjui Juozui Tumui-Vaižgantui.

Ekslibrisai buvo kolekcionuojami. XIX a. didžiausią jų rinkinį (virš 1500 vnt.) turėjo Raudondvaryje gyvenę grafai Benediktas ir Rožė Tiškevičiai (Tyszkiewiczowie).

Lietuvoje knygos ženklai pradėti tyrinėti tik XX a. pradžioje. 1926 m. dailininkas grafikas, dailėtyrininkas, knygos meno istorikas Paulius Galaunė išleido knygą „Ex-libris Lietuvoje“ (XVI-XX šimtmečiai)“. Reikšmingiausi darbai šia tema yra 1984 m. dailininko tapytojo, grafiko Vinco Kisarausko monografija „Lietuvos knygos ženklai: 1518-1918“ ir 1991 m. išleista studija „Lietuvių ekslibrisas“.

Parodoje pristatomi ekslibrisai aprašomi pagal V. Kisarausko knygoje pateiktą knygos ženklo aprašo sandarą. Ekslibrisų aprašai pateikiami abėcėlės tvarka pagal savininkus.

ASMENINĖS BIBLIOTEKOS

Asmenine biblioteka vadinamas spaudinių (kartais ir rankraščių) rinkinys, sukomplektuotas pagal asmens, šeimos ar institucijos poreikius. Šios bibliotekos atskleidžia tiek bibliofilų asmenines savybes, tiek jų domėjimosi sritis.

Nuo KTU bibliotekos įkūrimo 1923 m. Retų spaudinių fonde sukaupta unikalių knygų, rankraščių, kartografijos ar ikonografijos dokumentų, kurie į Biblioteką pateko kaip sudėtinė asmenų ar šeimų kolekcijų dalis. Šiuo metu fonde išskirtos Vaclovo Biržiškos, Juozo Tumo-Vaižganto, Kazimiero Būgos, Antano Smetonos, Adalberto Becenbergerio, Augusto Roberto Niemio, Petro Leono, Stanislovo Didžiulio, Broel-Pliaterių, Kosakovskių, Tiškevičių, Oginskių, Karpių ir kt. bibliotekos, tačiau plačiau apžvelgiamos tik kelios didžiausios.

ADALBERTO BECENBERGERIO (1851–1922) BIBLIOTEKA
Įsteigus Biblioteką, fondo didžiausią dalį sudarė vokiečių kalbininko, archeologo, etnografo, akademinės baltistikos pradininko, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, Lietuvos universiteto garbės profesoriaus A. Becenbergerio asmeninė biblioteka, gauta iš Centrinio valstybės knygyno. Rinkinį sudarė baltų kalbotyros, kultūros istorijos ir kt. leidiniai, ypatingą vietą užėmė Simono Daukanto, Antano Baranausko, Kazimiero Būgos, Jono Basanavičiaus ir kt. knygos (iš viso 4608 egz.).
Kai kuriose kolekcijos knygose įklijuotas ekslibrisas, kurį 1923 m. P. Galaunė specialiai sukūrė A. Becenbergeriui.

VACLOVO BIRŽIŠKOS (1884–1956) BIBLIOTEKA
1944 m. Bibliotekai buvo perduota teisininko, kultūros istoriko, Lietuvos universiteto profesoriaus, Teisės fakulteto dekano, Lietuvos universiteto bibliotekos įkūrėjo ir ilgamečio direktoriaus Vaclovo Biržiškos asmeninė biblioteka. Kolekciją sudarė bibliografijos, spaudos istorijos, pedagogikos, teisės, istorijos ir kt. mokslo sričių knygos (virš 2000 egz.). Ypatingą vietą kolekcijoje užėmė reti XVI-XVIII a. spaudiniai.
Vac. Biržiškos bibliotekos knygos buvo žymimos dviem ekslibrisais.

STANISLOVO DIDŽIULIO (1850–1927) BIBLIOTEKA
1930 m. iš asmeninės kultūros ir visuomenės veikėjo, bibliografo St. Didžiulio bibliotekos Lietuvos universitetui atiteko virš 300 knygų, kurios papildė Lituanistikos skyrių. Šias knygas iš St. Didžiulio pasiūlytų 828 spaudinių sąrašo atsirinko Vac. Biržiška.

St. Didžiulis ilgus metus kaupė asmeninę biblioteką, kurią Spaudos draudimo metais dalino į dvi dalis: legalią ir slaptą (šią dalį sudarė apie 800 lietuviškų knygų). Bibliografinių žinių jis teikė Eduardui Volteriui, Silvestrui Baltramaičiui, Mauricijui Stankevičiui ir kt., bendradarbiavo „Aušroje“. St. Didžuilio surinktomis knygomis naudojosi Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius ir kt.

PAULIAUS GALAUNĖS (1890–1988) BIBLIOTEKA
Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, dailininko, grafiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko kolekcija išskirta ir nuolat pildoma pagal knygose įklijuotus ekslibrisus ar įrašą „Ex Libris Paulius Galaunė“, taip pat įrašus Bibliotekos inventoriaus knygose. Šiuo metu P. Galaunės kolekcijoje yra 29 spaudiniai, tai – XIX–XX a. pirmos pusės spaudiniai lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbomis bei keli ikonografijos dokumentai. Šie spaudiniai žymimi keturiais knygos ženklais – trimis P. Galaunės sukurtais ekslibrisais ir įrašu.

VYTAUTO IR ALGIRDO GINTILŲ BIBLIOTEKA
V. ir A. Gintilų asmeniniame rinkinyje buvo sukaupta 1000 įvairiakalbių leidinių apie Lietuvą. Didžiausią Gintilų kolekcijos dalį sudarė XIX–XX a. Lenkijoje išleistos knygos, tačiau buvo ir Kinijoje kinų kalba parašyta Lietuvos istorija.
1939 m. dr. V. Gintila, gyvenęs Bydgoščyje (Bydgoszcz), grįžo į Lietuvą ir padovanojo Bibliotekai minėtą rinkinį. Šiuo metu išlikę virš 400 Gintilų bibliotekos knygų su V. ir A. Gintilų ekslibrisu.

KOSAKOVSKIŲ BIBLIOTEKA
Didelę ir vertingą biblioteką turėjo grafai Kosakovskiai Vaitkuškio dvare. 1760 m. Vitebsko vaivada Mykolas Kosakovskis nupirko Vaitkuškio dvarą. XX a. pr. dvaro biblioteką sudarė apie 12 tūkst. įvairiakalbių knygų ir rankraščių. Maždaug nuo 1842 m. paveldėtuose dvaruose Lietuvoje (rezidencija – Vaitkuškyje) gyveno Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795–1872) – Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkas, literatas, dailininkas, Rusijos diplomatas, kuris Vaitkuškyje sutelkė meno kūrinių ir knygų. Didžioji šios bibliotekos dalis pateko į Centrinį valstybės knygyną, iš kurio 1935 m. keli šimtai knygų perduotos Bibliotekai.
Rinkinyje buvo svarbių lituanistikos leidinių. Jis išsiskiria knygos ženklų įvairove: 3 superekslibrisai, 3 ekslibrisai ir 6 knygos antspaudai, sukurti XVIII-XX a. pr.
Kosakovskių bibliotekai priskiriamos ir knygos su Mykolo Stanislovo Kosakovskio (1883–1962) ekslibrisu. M. St. Kosakovskis – Lyduokių dvarininkas, Vilniaus krašto lenkų dvarininkų veikėjas, tarpukario Lenkijos diplomatas.

Kosakovskiai (Vaitkuškis)
XIX a. II p. – XX a. pr.
Dail. nežinomas.
KLKŽ, p. 59.

Stanislovas Feliksas (Ščensnas) Fortunatas Kosakovskis (Stanisław Feliks (Szczęsny) Fortunat Korwin-Kossakowski)
XIX a. vid., iki 1872 m. Dail. nežinomas.
KLKŽ, p. 60.

Mykolas Stanislovas Kosakovskis (Michał Stanisław Korwin-Kossakowski)
XX a. pr. Dail. Leopoldas Gvidonas Vatsonas (Leopold Watson).
KLKŽ, p. 59.

ALGIRDO MOŠINSKIO (1905–1991) BIBLIOTEKA
A. Mošinskis – kultūros ir visuomenės veikėjas, inžinierius, architektas ir bibliofilas, ilgus metus gyvenęs emigracijoje. Pagal A. Mošinskio projektus Lietuvoje pastatyta privačių gyvenamųjų namų, pašto įstaigų, geležinkelio stočių, ligoninių ir kt., 1941–1943 m. jis dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.
Retus spaudinius A. Mošinskis pradėjo rinkti dar būdamas studentu. Sukaupė XVI–VII a. žemėlapių, XVII–XIX a. lituanistikos knygų ir smulkių spaudinių, rankraščių kolekciją.
Iš A. Mošinskio asmeninio rinkinio Biblioteka įsigijo virš 700 leidinių, kurie žymimi dviem ekslibrisais, sukurtais XX a. pirmoje pusėje.

Algirdas Mošinskis
XX I p. Dail. nežinomas.

ANTANO SMETONOS (1874–1844) BIBLIOTEKA
Tarpukario Lietuvos Respublikos politikas, prezidentas A. Smetona 1923–1926 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete jam suteiktas garbės daktaro laipsnis. A. Smetona išvertė keletą klasikinių veikalų iš graikų kalbos, buvo laikomas vienu geriausių lietuvių kalbos stilistų, paskelbė originalių bei verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, redagavo „Lietuvos ūkininką, leido „Viltį“ ir kt.
1941 m. prezidentūros rūmuose buvę memorialiniai daiktai, baldai ir kitas inventorius perduoti tuometiniam Kauno valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus). Didžioji bibliotekos dalis atiteko Kauno universiteto bibliotekai – 1941 m. gauta 913 spaudinių.

TIŠKEVIČIŲ BIBLIOTEKA
1930 m. Vokiečių knygyno Kaune savininkas Valteris Fišeris (Walter Fischer) iškilmingai padovanojo Universitetui dalį Raudondvario grafų Tiškevičių bibliotekos – 7874 knygas. Kolekciją sudarė XV–XIX a. spaudiniai, išleisti lotynų, prancūzų ir lenkų kalbomis. Šiuo metu Bibliotekoje saugoma virš 800 egz., tarp kurių išlikusi ankstyviausiojo spaudos laikotarpio (XV a.) Gajaus Valerijaus Katulo (Caius Valerius Catullus) eilių knyga „Eilėraščiai…“ („Carmina…“, 1475) ir Hartmano Šedelio (Hartmann Schedel) „Kronikų knyga“(„Liber chronicarum“, 1493) fragmentas apie Lietuvą.
Į Tiškevičių biblioteką patenka ir grafo Eustachijaus Tiškevičius (1814-1873), kilusio iš Tiškevičių Lahoisko šakos, knygos. E. Tiškevičius – istorikas, archeologas, kolekcininkas, Vilniaus senienų muziejaus įkūrėjas.

Eustachijus Tiškevičius (Eustachy Tyszkiewicz)
XIX a. vid., iki 1873 m.
Dail. nežinomas.
GEL, lent. XIII, pieš. 31.

JUOZO TUMO-VAIŽGANTO (1869–1933) BIBLIOTEKA
1933 m. rašytojas, kunigas, leidinių „Tauta“, „Mūsų senovė“ redaktorius, Kauno universiteto Lietuvių literatūros istorijos lektorius J. Tumas-Vaižgantas Bibliotekai testamentu paliko asmeninę kolekciją (1879 egz.): knygų ir serialinių leidinių. Šiame rinkinyje svarbiausi – humanitarinių mokslų (kalbotyros, istorijos, filosofijos ir kt.) leidiniai, kuriuos jis rinko kelis dešimtmečius. Knygos išsiskiria autorių ir vertėjų dedikacijomis. Bibliotekoje randami du ekslibrisai ir antspaudas. Iki šių dienų išliko beveik visas J. Tumo-Vaižganto sukauptas spaudinių rinkinys.

J. Tumas-Vaižgantas 1919 m. Dail. P. Galaunė.

J. Tumas-Vaižgantas
XX a. pr., po 1904 m.
Dail. nežinomas.
GEL, lent. XXI, pieš. 50.

KNYGŲ EKSLIBRISAI

Rengiant parodą, naudota literatūra:
1. GALAUNĖ P. Ex-librisas Lietuvoje (XVI-XX šimtmečiai). Kaunas, 1926, toliau – GEL.
2. KISARAUSKAS V. Lietuvos knygos ženklai: 1518-1918. Vilnius: Mokslas, 1984, toliau – KLKŽ.
3. Knygotyra: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Alma littera, 1997.
4. LIETUVNINKAITĖ N. Asmeniniai knygų rinkiniai Kauno universiteto bibliotekoje 1923-1950 metais.Knygotyra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1992, t. 18(25), p. 57–64.
5. Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka: katalogas. Parengė N. LIETUVNINKAITĖ. Kaunas: Technologija, 2004.

Parodą parengė Retų spaudinių grupės vyriausioji bibliotekininkė dr. Edita Korzonaitė, edita.korzonaite@ktu.lt, 300 658.