Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ ARBA RAŠLIAVOS MUZIEJUS
1922 m. rudenį Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete J. Tumas-Vaižgantas pradėjo skaityti lietuvių literatūros istorijos kursą. Ruošdamasis paskaitoms, rašytojas susidūrė su problema – archyvinės medžiagos trūkumu. 1923 m. Humanitarinių mokslų fakultete rašytojo iniciatyva buvo įkurtas Kultūros muziejus, vėliau vadintas Humanitarinių mokslų fakulteto muziejumi. 1924 m. gegužės 23 d. pastatyta pirmoji spinta Rašliavos, kaip jį vadino J. Tumas-Vaižgantas, muziejaus eksponatams saugoti. Atidarius muziejų, rašytojas kreipėsi į visuomenę ir Universiteto studentus, ragindamas aktyviai prisidėti prie archyvinės medžiagos kaupimo, pats rinko medžiagą, keliaudamas po Lietuvą, inicijavo užsienyje saugotos medžiagos pervežimą. Rašliavos muziejus kaupė Lietuvos kultūros darbuotojų korespondenciją, literatūros rankraščius, spaudinius, fotografijas. 1927 m. jame buvo 985 rankraščiai, 647 dokumentai, 301 fotografija, 105 gaidų lapai ir kt. 1929 m., rašytojui pasitraukus iš Universiteto, muziejui pradėjo vadovauti Vincas Mykolaitis-Putinas, kol 1930 m. spalio 3 d. fakultetas perdavė muziejaus fondą Bibliotekai. Jo pagrindu įsteigtas Rankraščių skyrius.
VAIŽGANTO MEMORIALINIS MUZIEJUS
J. Tumas-Vaižgantas pats pasirūpino savo asmeninės bibliotekos likimu – paliko ją Universitetui, o testamento vykdytojais paskyrė savo vaikaitį Kazimierą Rimkų ir Bibliotekos vadovą Vaclovą Biržišką.
1934 m. balandžio 29 d. iškilmingai atidarytas Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus. Atidaryme dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, Švietimo ministras Konstantinas Šakenis, rektorius Mykolas Römeris, prorektoriai Pranas Jodelė ir Blažiejus Česnys, kiti Universiteto akademinės bendruomenės bei visuomenės nariai. Muziejus užėmė K. Donelaičio korpuso kraštinio rizalito tris kambarius antrame aukšte. Kertiniame kambaryje buvo eksponuojami miegamojo baldai, antrajame kambaryje – išdėstyti rašytojo memorialiniai daiktai, trečiajame – įkurtas Rankraščių skyrius. Muziejus būdavo atviras 4 dienas per savaitę, lankytojai jame galėjo naudotis rašytojo sukaupta asmenine biblioteka. 1941 m., uždarius muziejų, daugelis eksponatų buvo perduoti Maironio lietuvių literatūros muziejui, spaudiniai ir rankraščiai, pagal J. Tumo-Vaižganto norą, atiteko Universiteto bibliotekai.
JUOZO TUMO-VAIŽGANTO ASMENINĖ BIBLIOTEKA
Nuosavybę žymintys ženklai
J. Tumas-Vaižgantas naudojo įvairius knygos ženklus: superekslibrisą (K. J. T.), ekslibrisus, antspaudus, įrašus.
Leidinius ženklino du ekslibrisai. Vienas iš jų – pirmasis ekslibrisas su lietuvišku įrašu, datuojamas iš karto po spaudos atgavimo, t. y. po 1904 m. Ornamento rėmelyje, kartušuose, įrašyta: „Knýgu / No“, „Skyrius“, „No“. Apačioje esančiame kaspine įrašyta: „Kun. Juozapo Tumo.“ Viduryje, saulės fone, dvi rankos laiko kryželį, virš jų matomas įrašas „Ora et labora“ (Melskis ir dirbk), po jomis – „Unitis viribus“ (Vieninga jėga). Kairėje pusėje pavaizduota sėdinti ir į knygą rašanti moteris, šalia kurios matoma susirangiusi gyvatė. Žemai, po kaspinu, yra dailininko signatūra – lyg raidė „M“. Antrąjį ekslibrisą 1919 m. sukūrė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, dailininkas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė. Jame pavaizduota celėje knygą skaitanti vienuolė. Šiuo ekslibrisu J. Tumas-Vaižgantas ženklino visas savo knygas.
Knygos ženklintos antspaudu, kurį rašytojas naudojo XIX a. pabaigoje. Aptinkama žinių, kad 1899 m. J. Tumas-Vaižgantas turėjo nedidelį guminį antspaudą – juo mėlyna arba violetine spalva knygose atspaustas įrašas: „KUNIGO / JUOZAPO TUMO / KNINGYNAS“.
Vienas iš ankstyviausių įrašų – „Isz JůZapo Tumo kningyno“. Leidinyje prancūzų kalba randamas įrašas „Joseph de Tumas“. Keliuose leidiniuose matomas įrašas „Exlibris Josephi Tumas“ ar raudonu arba mėlynu pieštuku įrašyta „Tumas“ ar „Tumo“.
Leidinių rinkinys
Išlikusią asmeninę biblioteką sudaro 1061 fiz. vnt. knygų ir periodinių leidinių. Tai – XIX a. ir XX a. istorijos, religijos, teologijos, kalbotyros, menotyros, sociologijos ir kt. mokslo krypčių leidiniai, išleisti latvių, lenkų, rusų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis. Rinkinyje išsiskiria informaciniai leidiniai: enciklopedijos, kalbiniai ir šakiniai žodynai. Taip pat išsaugoti Jono Basanavičiaus, Vilhelmo Storostos-Vydūno, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos ir kt. žymių rašytojų ar visuomenės veikėjų darbai.
Daugelyje knygų randamos dedikacijos J. Tumui-Vaižgantui. Išsiskiria tiek teisininko, diplomato, signataro Petro Klimo, tiek matematikos mokslų daktaro pulkininko Prano Lesauskio dedikacijos: „gerajam dėdei“ ar „dėdei Vaižgantui“. Petras Klimas susituokė su rašytojo sesers Severijos Mėginienės (Tumaitės) dukra Bronislava Mėginaite, o Pranas Lesauskis – su Barbora Mėginaite.
Ikonografijos rinkinys
Daugelio nuotraukų reverse matomi lakoniški, bet informatyvūs J. Tumo-Vaižganto įrašai. Juose fiksuotos fotografavimo vieta ir data, surašyti asmenys ar apibūdinti objektai. Kelių nuotraukų reverse – kanauninko ranka rašyti laiškai. Kaip ir leidinių rinkinyje, reversuose randamos dedikacijos J. Tumui-Vaižgantui. Beveik visos rinkinyje esančios nuotraukos turi antspaudą „VAIŽGANTO MUZIEJUS“.
