Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.

Kauno senoji portretinė fotografija

Trumpa viešnagė

Kolekcijoje atskleista Kauno miesto ikonografijos paveldo dalis. Mieste reikšmingų urbanistikos, įvykių ir portretinės fotografijos rinkinių turi muziejai, bibliotekos, kolekcininkai. Kauno universiteto biblioteka sukaupė apie 3000 vienetų ikonografijos fondą. Jį paveldėjo Kauno technologijos universiteto biblioteka.
Kolekcijai atrinktos 160 fotografijų buvo susistemintos chronologine tvarka, akcentuojant žymesnes fotografų dirbtuves. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje ir XX a. trečiajame bei ketvirtajame dešimtmetyje išryškėjo pagrindiniai Kauno komercinės bei meninės fotografijos raidos bruožai. Kolekcija yra įvairiais aspektais įdomus bei pulsuojantis miesto praeities vaizdas, atgaivinantis autentišką miestiečių kultūrinę bei socialinę aplinką.

Kauno portretinė fotografija XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje

XIX amžius – išradimų ir sparčios techninės pažangos šimtmetis. Žmonijos pastangas užfiksuoti realybę, sustabdyti ir išsaugoti akimirką vainikavo šviesoraščio arba fotografijos išradimas, paskelbtas 1839 m. Paryžiuje.

Pravažiuojantys fotografai Kaune sustodavo nuo 1854 metų. Palyginti ankstyvą fotografų pasirodymą Kaune lėmė tranzitiniai keliai bei pakankamas gyventojų skaičius, galėjęs užtikrinti minimalias šio amato pajamas. Pirmąsias stacionarias fotoateljė Kaune 1862 m. ir 1863 m. atidarė Maksas Diemanas (Dumanas) bei Icikas Klivanskis. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia atliko įstaigų (spaustuvių, raidžių liejyklų, litografijų ir fotoateljė), galėjusių prisidėti prie nelegalios produkcijos platinimo, patikrinimą. Fotografų dirbtuvių veikla buvo griežtai reglamentuota. XIX a. septintajame dešimtmetyje fotografai, norintys atidaryti ateljė, turėjo pateikti užstatą (nuo 200 iki 500 sidabro rublių), tris rašytines valdžiai lojalių asmenų garantijas ir tada gauti gubernatoriaus leidimą.

Iki XIX a. devintojo dešimtmečio Kaune išgarsėjo kelios fotoateljė – Aleksandro Strauso, Vladislovo von der Leyaus ir Jaroslavo Bžozovskio. Vilniaus fotografas ir dailininkas A. Strausas (1834-1896) į Kauną atvyko 1868 metais. A. Strausas buvo žymus portretistas ir meninės bei teatrinės fotografijos pradininkas Lietuvoje. 1882 m. Maskvoje vykusioje Rusijos pramonės ir meno parodoje dalyvavo 40 fotografų iš apie 1500 tuo metu imperijoje dirbusiųjų meistrų. Portretinė fotografija nustelbė kitus žanrus. A. Strausas parodoje demonstravo keletą portretų ir pelnė už juos bronzos medalį.

A. Strauso firmos savininkai kelis kartus keitėsi. Simonas Surevičius juo tapo 1873 metais. Iš S. Surevičiaus dirbtuves, buvusias jau Deuelių name Nikolajaus prospekte (dabar – Laisvės al.), 1877 m. nupirko Piotras Simonas Piotrovičius. Abu jie buvo sudarę su A. Strausu sutartis, leidusias jiems už nemažą mokestį naudoti “Strauso firmos” pavadinimą. P. S. Piotrovičiaus ateljė klestėjo. Per devynis 1877 m. mėnesius jis atliko 1400 užsakymų. Populiariausios buvo vizitinio formato (visite carte) nuotraukos (103 x 63), užklijuotos ant standartinio dydžio kartoninių kortelių su gėlių ar kito ornamento piešiniu ir informacija apie fotografą bei jo dirbtuves. Tuzinas šių nuotraukų kainavo 5 rub., o pusė tuzino – 3 rub. Vis daugiau buvo daroma įvairaus formato (cabinet portrait (164 x 107), victoria carte (122 x 83) ir kt.) nuotraukų.

Gubernatoriaus leidimas

A. Strausas

V. Zatorskis. Kauno senamiestis, 1895

Garsiausias to laikotarpio Kauno fotografas buvo Vladislavas Zatorskis (1862-1926). Savo veiklą mieste jis pradėjo 1882 m. tėvo Emilijaus Zatorskio ateljė. 1891-1894 m. V. Zatorskis buvo dviejų fotoateljė savininkas. Joms atskirti ant nuotraukų atsirado užrašai – “priešais miesto sodą” (dabar – miesto savivaldybė) arba “priešais mergaičių gimnaziją” (dabar – centrinis paštas). V. Zatorskiui pirmajam pavyko gauti leidimą fotografuoti Kauno miestą – karinę tvirtovę.

XIX a. pabaigoje pradėjęs fotografuoti miestą, jo panoramas ir apylinkes, V. Zatorskis tapo pirmuoju senojo Kauno fotometraštininku. Fotografijos srityje V. Zatorskis reiškėsi iki 1913 metų. Už savo studijinius darbus 1905 m. jis pelnė Briuselio fotografijos parodos Didįjį aukso medalį.

Visos to laikotarpio fotoateljė kūrėsi butuose. Paprastai būdavo fotografuojama dienos šviesoje (dirbtinis apšvietimas pradėtas naudoti tik XX a.), todėl dažnai prie buto būdavo pristatomi nedideli paviljonai su dideliais langais ir stikliniu stogu. Fotoateljė interjeras pasižymėjo kuklumu. Dirbtuvėse būdavo vienas ar keli fonai – per visą sieną ant drobės tapyti peizažai. Be fono buvo naudojama įvairi atributika: krėslai, staleliai, tvorelės, kolonos. Medines grindis dažnai pridengdavo kilimas. Ypatingais atvejais, ypač fotografuojant aukšto rango pareigūnus, buvo kuriamos specialios dekoracijos. Žinoma Kaspario ir Bucherio fotoateljė apie 1866 m. padaryta nuotrauka, kurioje Kauno gubernatorius Nikolajus Muravjovas nufotografuotas ant piešto žirgo.

Fotoateljė gausėjo, tobulėjo jų technika, didėjo gaminamų portretų tiražai, krito kainos, todėl nusifotografuoti galėjo vis daugiau kauniečių ir miesto svečių. Pagrindiniai fotoateljė klientai buvo dvasininkai, gydytojai, studentai, pasiturintys miestiečiai. XX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Kaune veikė nuo šešių iki aštuonių fotoateljė. Ateljė savininkai dažnai keisdavosi, tačiau populiariausios dirbtuvės išlikdavo tose pačiose vietose. A. Strausas, 1868 m. nusipirkęs išvykstančio iš Kauno fotografo Jono Brandenburgo aparatus, įrengė savo ateljė Ritenbergo namo kieme stovėjusiame mediniame paviljone (dabar – Laisvės al. 57 / S. Daukanto 17). Tame pačiame name 1912 m. apsigyveno fotografas Adomas Kliučinskis. Jis antrame aukšte nuomojo penkių kambarių butą, o mansardoje įsirengė fotografijos paviljoną stikliniu stogu. Šioje vietoje fotoateljė veikė iki pat 1940 metų. Kita, beveik šešis dešimtmečius veikusi fotoateljė – A. Ciolkevičiaus dirbtuvės, 1883 m. atidarytos Vitkind-Rabinovič name (dabar – Laisvės al. 82 / Maironio 17). Fotoateljė, pakeitusi ne vieną savininką, čia išliko iki 1940 metų.

Fotografijos istorijos tyrinėtojai, vertindami šio laikotarpio Kauno fotografus ir jų veiklą, pabrėžia, kad dauguma Kauno fotomeistrų buvo paprasti amatininkai, iš šio užsiėmimo pelnęsi duoną pragyvenimui, bet nepasiekę ypatingų meistriškumo viršūnių. Nepaisant to, jie buvo šios srities pionieriai mieste ir jų darbai turi didelę ikonografinę vertę. Juolab, kad neturime tikslių duomenų apie išlikusius bei išbarstytus po įvairias kolekcijas aptariamojo laikotarpio fotografų darbus. Istorikų ir menotyrininkų publikacijos negali atstoti daugiaaspektės vizualinės pažinties su senąja portretine fotografija. Parodos rengėjai tikisi, kad šis susitikimas padės atskleisti ryškesnius Kauno fotografijos raidos bruožus bei gyviau pažinti to meto gyvenimo spalvas.

XX a. trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai

Po pirmojo pasaulinio karo Kaune dirbo keletas fotografų: Adomas Kliučinskis, Boleslovas Savsenavičius ir Simonas Bajeras. Fotografų profesionalų Kaune kasmet daugėjo, o fotoateljė pradėjo kurtis ne tik centrinėje miesto dalyje, bet ir Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje. Informacinis leidinys Visa Lietuva nurodo, kad 1922 m. Kaune veikė 16 ateljė. Po metų leidinyje skelbėsi jau 28 fotografai: S. Bajeras, V. Domeika, I. Besarabija, A. Kliučinskis, L. Judsonas, J. Matušaitis, K. Mingaila, V. Murnykas, B. ir M. Rubinai, P. Rutkauskas, B. Savsenavičius, P. Šeras, S., Ch. ir H. Vinokurai bei kiti. Nemažai fotografų, neatlaikę aštrios konkurencijos, savo verslą mesdavo jau po kelių metų. Produktyviausiai dirbo Ekonominės karių bendrovės fotostudija (1922-1940, Laisvės al. 48), fotoateljė Modern, Renaissance, Progress, Zinaida. Portretus kūrė ir pripažinti fotožurnalistikos meistrai – Mejeris Smečechauskas, S. Bajeras, A. Naruševičius ir kiti. XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune veikė apie 50 dirbtuvių, su kuriomis konkuravo fotografai mėgėjai. Siekdami įsimenančios reklamos, fotografai savo dirbtuves pavadindavo skambiais vardais:

Elena (1935-1941, sav. Germanas Berlis, Vilniaus 29);
Polyfoto (1935-1939, sav. Sulamita Rabinavičienė, Laisvės al. 76);
Rafael (1930-1939, sav. Ona Pinkertienė-Šneiderienė, Laisvės al. 17; 1939 m. pakeitė pavadinimą į Jakoby ir persikėlė į Laisvės al. 34);
Zinaida (1931-1940, sav. Zina Bliumentalienė, Laisvės al. 72);
Modern (sav. Aronas Alperavičius, Aronas Gutneris, Laisvės al. 80);
Union (1931-1941, sav. Joselis Chjenas, Savanorių pr. 138);
Splendid (1936-1941, sav. Mira Aronienė, Daukanto 8);
Džiokonda (Raseinių 10, Vilniaus 29);
Ideal (sav. B. Mirbachas, Laisvės al. 41);
Menas (sav. Kazys Ruplys, Vytauto pr. 25/6) ir kt.

Vitkind-Rabinovičių namas (dab. Laisvės al. 82), kuriame šešis dešimtmečius veikė fotodirbtuvės

Z. Bliumentalienė

Viena garsiausių XX a. trečiojo dešimtmečio Kauno fotoateljė priklausė J. Tallat-Kelpšienei, turėjusiai Valstybės teatro fotografo statusą. Fotografės dirbtuvės 1928 m. laimėjo konkursą Lietuvos respublikos prezidento Antano Smetonos portretui pagaminti. Kita garsi Kauno fotografė buvo Zina Bliumentalienė. 1933 m. pradžioje ji dalyvavo tarptautiniame Berlyno fotografijos konkurse. Jame buvo premijuoti penki Z. Bliumentalienės darbai. Fotografė, paskatinta tarptautinio pripažinimo, 1933 m. vasario 26 d. Kauno Meno galerijoje atidarė savo darbų parodą, kurioje demonstravo 130 žymių asmenų fotoportretų. Paroda, susilaukusi nemažo lankytojų dėmesio, veikė iki kovo 17 dienos. Parodos vertintojai pažymėjo ryškius skirtumus nuo kiek anksčiau vykusios Petro Babicko darbų parodos.

“Zinaida kultyvuoja daugiau foto-meniškąją techniką, pagal savo skonį reguliuodama paveikslų kompoziciją ir šviesą-šešėlius šviesos rampų pagalba. Daugumas jos vaizduojamųjų asmenų rodosi nors ir natūralinėse, bet specijaliai objektyvui paruoštose pozose”, – rašė tuo metu Naujoji Romuva. Prie įdomiausių ir geriausiai pavykusių Zinaidos darbų priskirti Juozo Herbačiausko, Mečislovo Bulakos, Neemijos Arbitblato, Juozo Vaičkaus, Igno Šlapelio, Vinco Čepinskio, Konstantino Glinskio, Veronikos Podėnaitės ir kitų asmenų fotoportretai.

Kūrybiškiausias tarpukario Kauno ateljė fotografas buvo Karlas Baulas (1893-1964). Jis gimė ir augo Ventspilyje. Teorines ir praktines fotografijos žinias K. Baulas kaupė Maskvoje pas fotografą Čižovą. Apie 1926 m. K. Baulas persikėlė gyventi į Kauną ir įsirengė dirbtuves Šančiuose. Vėliau jis įsikūrė Laisvės alėjoje – dirbo Ekonominės karių bendrovės fotoateljė bei savo fotostudijoje. K. Baulas netruko pagarsėti. Jis niekada nesireklamavo jokiame leidinyje, tačiau klientų nestokojo. To meto inteligentijos sluoksniuose stilingas fotografas buvo toks pat svarbus kaip siuvėjas ar kirpėjas. K. Baulas ištobulino kamerinio fotoportreto žanrą. Jis atsisakė štampu tapusio ryškumo, labai praturtino šviesos ir šešėlių gamą. K. Baulas nesitenkindavo vien fotografinėmis išraiškos priemonėmis, jis kurdavo savotišką dviejų menų – dailės ir fotografijos – sintezę. K. Baulo fotografuotų įžymių asmenų portretai išsiskiria apšvietimo, fono ir modelio charakteristikos darna. Dažnai, jei tik leisdavo modelio fiziniai duomenys, fotografas eksponuodavo profilį.

Tarpukario Kaune fotografiją daugiausia plėtojo fotografai mėgėjai, meninės fotografijos centras persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Čia dirbo garsūs meistrai – Petras Babickas, Balys Buračas, Vytautas Augustinas, Kazys Laucius, Steponas Kolupaila, Ignas Končius, Povilas Karpavičius ir kiti. Kauno fotografijos raidai didelės įtakos turėjo organizacijų – Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos Fotografijos sekcijos (1918) bei Lietuvos fotomėgėjų sąjungos (1933) – veikla. Tuo metu pasirodė pirmieji fotografijos vadovėliai – Juozo Kaminsko Fotografijos mėgėjas (1925), K. Lauciaus Fotografuoti gali kiekvienas (1933, 1938), E. Fogelio Fotografijos vadovėlis (1938). Aptariamu laikotarpiu Kaune subrendo ir pasiekė pasaulinį lygį parodinė fotografija. Fotoparodos tapo sudedamąja kultūrinio gyvenimo dalimi. Šiuose procesuose aktyviau pasireiškė fotografai mėgėjai, aplenkę profesionalus. Pažymėtina, kad fotografai profesionalai išugdė ne vieną mokinį, perteikdami jiems svarbiausius darbo ir kūrybos principus. Taip pat jie paliko turtingą fotoportretų archyvą, kuris iki šiol tarnauja kaip neišsenkantis ikonografijos šaltinis.

Nuotraukų galerijos

Ekonominės karių bendrovės fotostudija (1922-1940), Laisvės al. 48

Fotoateljė “Modern”, Laisvės al. 80

Karlo Baulo fotostudija (1933-1940), Laisvės al. 48

Fotoateljė “Zinaida” (1931-1940), Laisvės al. 72

Boleslovo Savsenavičiaus fotoateljė (1818-1940), Laisvės al. 68, Kęstučio 20

Mejerio Smečechausko fotoateljė (1938-1940), Laisvės al. 36

Fotoateljė „Progress”

Fotoateljė “Renaissance”

Fotoateljė “Menas”, Vytauto pr. 25/6

J.Tallat-Kelpšienės fotomeno ateljė, Laisvės al. 31

Kitos fotoatejė

Pagrindiniai archyviniai ir publikuoti šaltiniai, kuriais buvo remtasi rengiant parodą:
1. Kauno gubernijos valdybos (1843–1918) ir Kauno miesto mokesčių inspekcijos (1918–1941) fondai, Kauno apskrities archyvas.
2. ALMONAITYTĖ, Vaida. ,,Jis dirbo kaip skulptorius“. Literatūra ir menas, 1995, sausio 28, p. 8.
3. ALMONAITYTĖ, Vaida. Vakarai raudonmedžio svetainėje. Nemunas, 1999, nr. 2, p. 42-45.
4. BUDRYTĖ, Zita. Lietuvos fotografų darbai, XIX a. – 1915: katalogas. Vilnius, 1985, 56 p.
5. JUNEVIČIUS, Dainius. Kauno gubernijos fotografai XIX amžiuje. Menotyra, 1997, nr. 1, p. 59-69.
6. JUNEVIČIUS, Dainius. Lietuvos fotografų 1863–1905 metų veiklos chronologija. Kolekcija, 1999, nr. 7, p. 65-69.
7. JUNEVIČIUS, Dainius; TOLVAIŠIENĖ, Nijolė. XIX amžiaus fotoateljė. Kauno diena, 1996, birž. 1, p. 18.
8. JUODAKIS, Virgilijus. Lietuvos fotografijos istorija, 1854–1940. Vilnius, 1996, 167 p.
9. LUKOŠEVIČIŪTĖ, Eglė. Keli štrichai miesto kronikai. Kauno diena, 2002, spalio 26, p. 13, 15.
10. MATULYTĖ, Margarita. Vilniaus fotografija, 1858–1915. Vilnius, 2001, 486 p.

Parodą parengė dr. Nijolė Lietuvninkaitė

© KTU biblioteka, 2003-2013