Petro Klimo (1891–1969) veiklos ir gyvenimo akimirkos

KTU Bibliotekos virtuali paroda

Norėdami panaudoti parodose paviešintas fotografijas, prašome parašyti laisvos formos prašymą KTU bibliotekos direktorei ir gauti jos leidimą.

Apie parodą

Petras Klimas (1891–1969) – teisininkas, istorikas, publicistas, redaktorius, Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto dėstytojas, diplomatas, užsienio reikalų viceministras, Vasario 16-osios akto signataras.

Parodoje pristatomi svarbiausi signataro veiklos ir gyvenimo faktai, kurie iliustruojami knygomis bei fotografijomis. Remiantis Bibliotekos inventoriaus knygų įrašais, daugiausia P. Klimo šeimos ar giminių nuotraukų gauta 1936 m. iš Vaižganto muziejaus, kelios nuotraukos – iš Spindulio spaustuvės, kitos – dovanotos Algirdo Puidos ar dovanotos neįvardinto asmens. Signataro parašytos ar jam dovanotos knygos į Biblioteką gautos 1925–1938 m. iš įvairių šaltinių: iš Juozo Tumo-Vaižganto, Vaižganto muziejaus, Užsienio reikalų ministerijos ir kt.

Jeigu žmogus nežinotų savo ar savo visuomenės praeities, jis būtų, kaip kūdikis. Ir tik tada jisai gali pats darbuotis ir aktingai gyventi, kai jisai apsipažįsta visupirma su ta artimiausia praeitim, iš kurios jisai pats išėjo.

(Klimas, P. (1921). Senovės tyrimo uždaviniai ir keliai. Mūsų senovė: Lietuvos istorijos medžiagai rinkti, p. 3.)

Petro Klimo veikla

P. Klimas mokėsi Liudvinavo, vėliau – Kalvarijos dviklasėje pradžios mokykloje. 1901 m. jis įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1908 m., kartu su kitais mokiniais, leido slaptą mokinių laikraštėlį Mokinių draugas. Susekus žandarams, P. Klimui buvo iškelta byla. Būsimasis signataras buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau išteisintas ir grąžintas. Gimnaziją baigė 1910 m. Po keturių metų P. Klimas baigė teisės studijas Maskvos imperatoriškajame universitete. Aktyviai bendradarbiavo liberaliame Aušrinės laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.

1915 m., vokiečiams okupavus Lietuvą, būsimasis signataras dalyvavo visuose svarbiausiuose tuometiniuose įvykiuose. 1916 m. vokiečių buvo įkalintas, tačiau po kelių mėnesių atgavo laisvę ir vėl pasinėrė į politinę veiklą. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje P. Klimas išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau – generaliniu sekretoriumi, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės Aktą.

Nuo 1918 m. lapkričio mėn. signataras dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1919–1923 m. – buvo viceministras. 1920 m. taikos derybose su Rusija ėjo sekretoriaus pareigas, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija. 1922 m. vasario mėn. buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos, dalyvavusios Genujos konferencijoje, narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos.

Politinę veiklą P. Klimas derino su leidybine ir pedagogine veiklomis. 1917–1918 m. jis – Lietuvos aido redaktorius. Nors laikraštis buvo registruotas Antano Smetonos vardu ir jis parašė Pirmąjį žodį, tikruoju redaktoriumi buvo P. Klimas, formavęs jo kryptį. 1920–1923 m. signataras dėstė Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete.

1920–1923 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose ir Lietuvos universitete.

Lietuvos universitetas, 1922.II.16-1927.II.16 = The University of Lithuania, Feb. 16, 1922-Feb. 16: pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. (1927). Kaunas: [s. n.].

1923 m. rudens semestre P. Klimas nebedėstė, nes paskirtas Lietuvos atstovu Romon. (Lietuvos universiteto veikimo apyskaita, 1922.II.16-1924.VI.15 = Report of the University of Lithuania, February, 1922-June. (1924). Kaunas: Lietuvos universitetas.)

Pirmųjų Lietuvos universiteto rūmų pastatas buvo pastatytas 1913 m. 1919 m. rūmai atiteko Aukštiesiems kursams, 1922 m. – Lietuvos universitetui. Iki 1927 m. šis pastatas buvo pagrindiniai ir vieninteliai Lietuvos universiteto rūmai.

1923 m. rugsėjo 15 d. P. Klimas tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje. 1925 m. gegužės 20 d. jis paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje. 1925 m. liepos 17 d. buvo akredituotas kaip pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje. P. Klimas taip pat buvo akredituotas Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje.

1939 m. spalio 5 d. ir 11 d. P. Klimas dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntinių posėdžiuose Paryžiuje dėl SSRS politikos Baltijos valstybėse. Vokiečių kariuomenei artėjant prie Paryžiaus, kartu su Prancūzijos vyriausybe jis pasitraukė į Bordo, vėliau – į Vichy miestelį. Su savimi pasiėmė tik lagaminėlį, kuriame tilpo dokumentai ir Juozo Tumo-Vaižganto laiškai. Pabaltijo šalis įjungus į Sovietų Sąjungą, 1940 m. rugpjūčio 4 d. signataras įteikė notą Prancūzijos užsienio reikalų ministrui, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.

1941 m. pavasarį Klimų šeima apsigyveno Grase, Pietų Prancūzijoje. 1943 m. rugsėjo 18 d. gestapas suėmė P. Klimą ir kelis mėnesius kalino Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose, vežiojo vagonuose ir marino badu. 1944 m. kovo 19 d., išsekintas bado, P. Klimas atvežtas į Kauno kalėjimą ir paleistas.

Kaune apsigyveno Vaižganto gatvėje, savo svainės Barboros Lesauskienės (Mėginaitės) namuose. Artėjant Raudonajai armijai, jis liko Lietuvoje. Aštuonis mėnesius dirbo prof. Tado Ivanausko ūkyje, kur 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas NKVD. Kalėjo Čeliabinsko srityje, dirbo žemkasiu, dailide.

Praradęs sveikatą, 1954 m. sausio 1 d. grįžo į Lietuvą. Kaune vėl gyveno pas B. Lesauskienę. Kamuojamas ligų, sunkių praeities išgyvenimų, ilgėdamasis Paryžiuje likusios šeimos, dvasiškai nepalūžo, vėl pradėjo rašyti.

Barbora Mėginaitė, Jonas Vileišis, Bronislava Klimienė ir Juozas Tumas. Fontenblo, 1926 m.

Lietuvių konferencijos prezidiumas ir sekretoriatas. Vilnius, 1917 m. rugsėjo 21 d. Iš kairės sėdi: P. Bugailiškis, K. Bizauskas, K. Šaulys, J. Staugaitis, J. Basanavičius, S. Kairys, A. Smetona, J. Vileišis, P. Dogelis, J. Paknys, J. Šaulys, M. Biržiška, J. Stankevičius, P. Klimas

Lietuvos taikos delegacija Maskva, 1920 m. P. Klimas stovi antras iš dešinės

VI-asis Kazio Griniaus ministrų kabinetas 1920–1922 m. P. Klimas stovi viršutinėje eilėje antras iš dešinės

Lietuvių grupė ties Paryžiaus atstovybe, 1926 m. P. Klimas sėdi antras iš kairės

Estijos, Latvijos, Lietuvos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymas Tautų Sąjungos sekretoriate 1934 m. rugsėjo 12 d. P. Klimas stovi antras iš dešinės

Bronislava ir Petras Klimai

1921 m. liepos 7 d. P. Klimas sukūrė šeimą, vesdamas Bronislavą Mėginaitę, gimusią rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto giminėje. Ji – mylimiausios kunigo sesers Severijos dukra. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su dukterėčiomis Sankt Peterburge gyvenęs kunigas padėjo joms įgyti išsilavinimą, jo dėka Bronislava baigė kursus ir dirbo Voronežo lietuvių gimnazijoje.

Vėliau Br. Mėginaitė dirbo Užsienio reikalų ministerijoje: iš pradžių – archyvo vedėja, vėliau – šifruotoja. 1920 m. ji vyko į Ženevą, Tautų Sąjungos Asamblėją kaip Augustino Voldemaro vadovaujamos delegacijos šifruotoja. Prie šios delegacijos prisijungė ir P. Klimas. Po metų J. Tumas-Vaižgantas sutuokė Bronislavą ir Petrą. Jie susilaukė dukros Eglės ir sūnaus Petro.

Dukra Eglė augo ir mokėsi Paryžiuje. Ištekėjusi už prancūzų diplomato Renė Fourier Ruelle, su vyru daug metų praleido diplomatinėse misijose Romoje, Tunise, Niujorke, Tokijuje, Briuselyje ir kt. Sūnus Petras studijavo matematiką ir fiziką Strasbūro bei Sorbonos universitetuose, beveik 20 metų dirbo Sorbonos universiteto Vertėjų mokyklos generaliniu sekretoriumi. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, ėmėsi diplomato darbo. 1992 m. pradžioje buvo paskirtas Lietuvos Respublikos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi-konsulu, dar po poros metų – pirmuoju sekretoriumi-konsulu. Šias pareigas ėjo iki 1995 metų gegužės mėnesio.

Bronislava Klimienė (Mėginaitė), jos mama Severija Mėginienė (Tumaitė) ir mamos brolis J. Tumas

Bronislavos ir Petro Klimų vilos pamatus šventina J. Tumas 1929 m. gegužės 26 d.

Bronislava Klimienė su dukra Egle ir sūnumi Petru

Klimo knygos KTU bibliotekoje

P. Klimas daug laiko skyrė Lietuvos istorijos ir politikos tyrimams. Svarbiausios signataro parašytos knygos: Lietuva, jos gyventojai ir sienos (1917), Lietuvos valstybės kūrimasis iki Vyriausybei susidarius (1918), Lietuvos senobės bruožai (1919), Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoj (1920), Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga (1922), Mūsų kovos del Vilniaus: 1322–23 – 1922–23 (1923) ir kt. P. Klimas dirbo vadovėlių rengimo komisijoje ir parengė vadovėlį Lietuvių kalbos sintaksė bei skaitinius Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms, kurie buvo kelis kartus išleisti pakartotinai. Taip pat jis bendradarbiavo leidiniuose: Praeitis, Naujoji Romuva.

Bibliotekoje saugomos kelios knygos iš asmeninės signataro bibliotekos (su jo parašu): Prano Dovydaičio Kristaus problema (1914), Vydūno Vergai ir dikiai (1919) ir kt. Taip pat saugomos knygos su P. Klimo dedikacijomis Broliui Sergijui, Dėdei, Gerajam Dėdei kan[auninkiui] J[uozui] Tumui ir kitiems. Zenono Ivinskio knygoje Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė (1936) randama dedikacija: D. G. Ponui Ministeriui P. Klimui, pagarbos ir dėkingumo ženklan. 1944.V.2. Autorius, Vytauto Steponaičio knygoje Kariškosios spaudos produkcija 1919–1928 m. – Gerb. p. P. Klimui. Kaune 1932.XI.2, o Vladislovo Syrokomlės knygoje Nemunas: nuo versmių iki žiočių, kurią išvertė Kazimieras Bizauskas, – vertėjo dedikacija P. Klimui.

Parodą parengė Retų spaudinių grupės vadovė dr. Edita Korzonaitė, edita.korzonaite@ktu.lt, 300 658.